Lietuva neturi šeimininko

Prieš daug metų viename renginyje apie tokį iškiliojo imperatoriaus reikalavimą papasakojo Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė. Gal aktorė jau ir pati pamiršo šį epizodą, bet man jis įstrigo visam likusiam gyvenimui tokio imperatoriaus (prezidento, premjero, direktoriaus, pirmininko, vedėjo...etc.) - ŠEIMININKO - ilgesiu. Mat šių dienų „bajorai", dažniau vadinami „elitu" t.y. politikai, diplomatai, žiniasklaidos darbininkai ir kiti viešieji asmenys mums kalbas sako (žodžiu!) per įvairius aparatus nuo ankstyvaus ryto iki nakties ir dažno kvailumas akivaizdus yra. Tik „imperatorių" tai nė kiek netrikdo, jie, įtariu, net nepastebi savo ir savo pavaldinių (pirmiausia bet kokio lygio valdžios žmonių, žurnalistų, mokytojų, visuomenės veikėjų) kalbos klaidų, kurias anas, prieš tris šimtus metų gyvenęs, svetimos valstybės vadovas įvardino atitinkamai.

Maža to, retas iš „imperatorių" ir pats „nepasimeta" arba nesuranda save esant „ne prie ko", net pagiria ką nors už „užsispyrimą", tarsi tas būtų vienas iš dviejų kvailų ožiukų, surėmusių ragus ant siauro liepto virš sraunios upės, o ne atkakliai siekiantis savo tikslų. Juk bent jau aštuonmetę mokyklą baigęs lietuvis negali „pasimesti", lietuvis gali suglumti, sutrikti. Tik rusai „teriajutsa". Lietuvis būna „niekuo dėtas", tik rusas būna „ni pri čiom", Tiesa, užsispyręs (psichologiškai neigiama savybė) būna ir apykvailis lietuvis, bet protingas dažniausiai yra atkaklus, nugalintis sunkumus siekiant tikslo. Apie kirčiavimo klaidas reikėtų atskiros kalbos, bet jos lygiai taip pat svarbios, tiksliai ir skausmingai rodančios BENDRĄJĄ kalbėtojo KULTŪRĄ.

Smulkmena? Būtų, jeigu kalbėtume apie bereikšmius užstalės patriukšmavimus ne visai blaivia galva, bet kalbame apie mūsų bendrinę valstybinę lietuvių kalbą, tūkstantį metų saugančią tautą nuo pražūties. Dar ir pačią gražiausią, skambiausią, vieną iš melodingiausių pasaulyje kalbų! Liūdniausia, kad į visas iš ekranų ar radijo imtuvų transliuojamas kalbas, periodikoje skaitomus tekstus iš įpratimo žiūrime kaip į pavyzdį, etaloną, kuriuo reikia sekti, iš kurio reikia mokytis.

Vyresnio amžiaus žmonių atmintis siekia prieš trisdešimt penkerius metus pasibaigusius okupacijos laikus, kurių metu radijo, vėliau jau ir televizijos, laidose kiekvieną savaitę klausydavomės ir girdėdavome KALBOS VALANDĖLES, trumpas, todėl lengvai įsimenamas; jose buvo pateikiami du trys svarbūs, aktualūs, mūsų kasdienę oficialiąją kalbą koreguojantys pavyzdžiai. Tų kalbos valandėlių vedėjų (visiems laikams įsiminė Kazys Ulvydas) pavardes žinojo visi, nuo pirmoko iki beraštės močiutėlės ir kalbininkai buvo autoritetai. Jeigu Ulvydas pasakė, tai šventa! Blynus kepdami taisydavome savo šeimos narių kalbos klaidas pagal Ulvydą. Tai buvo kova už savo kalbą, už savo tautą, už mūsų išlikimą ir gyvastį, kova, kurios net okupantas nesugebėjo uždrausti.

Po to pralėkė trisdešimt penkeri metai jau „prie Lietuvos", bet be politikų ir kalbininkų dėmesio lietuvių kalbai. Ar tikrai įvyko stebuklas ir mes ėmėme kalbėti be klaidų?

Praeito amžiaus mūsų garbūs rašytojai Jonas Avyžius, Jonas Mikelinskas, Saulius Šaltenis (visų sąrašas būtų ilgokas), rizikuodami viskuo, pačiu gyvenimu, atvirai kovojo prieš lietuvių rusinimą, dar daugiau - prieš kitataučių nuolatinį gyvenimą Lietuvoje „tarsi viešbutyje" (ar ne S. Šaltenio posakis?) ir nenorą mokytis lietuvių kalbos, bendrauti šia kalba. Lieka tik pasidžiaugti, kad jie jau negirdi, kaip šiandien kalba mūsų valstybės dabartinė sostinė ir visi šalies pietryčiai už jos...

Tai nėra smulkmena net ir mūsų visapusiškai audringo ir įtempto laiko kontekste. Tai - požiūris: ignoravimas ir panieka, svečio elgesys „kaip namuose". Mūsų tauta sako, kad svečiuose kaip namuose elgiasi tik dvi atvykėlių kategorijos: vagys ir prostitutės. Regis, turime ir vienų, ir kitų.

Džiaugtis čia nėra kuo, nes padorus šeimininkas privalo apginti savo namus nuo tokių „svečių‘. Tik kur tas ŠEIMININKAS? Prieš kelis mėnesius iš savo aukštybių nusileidę mūsų buvusieji „išrinktieji" geriausiu atveju laikytini Lietuvos pardavėjais ir griovėjais: ką galėjo parduoti, pardavė, o ko negalėjo išmainyti į pinigus, naikino per kalbą, tradicijas, papročius, brutaliai ir ciniškai brukdami svetimas ir sunkiai suvokiamas „šventes". Jaunimui tai įdomu, nes nauja, nes vakarietiška, nes jis dar nesuvokia, kuo rizikuoja. Tad ar prasminga kalbėti apie savosios, gimtosios, valstybinės kalbos taisyklingumą, grynumą, grožį? Prasminga, jeigu dar ne visi esame avelės, tykiai varomos į tautybės skerdyklą. Jeigu nekalbėsime dabar, tai kada prabilsime apie savo nuolatinį ir vis aštrėjantį skausmą dėl kalbos, t.y. tautos išlikimo? Tik kas, kaip, per kokį informacijos kanalą (plačiausia prasme) gali pasiekti kiekvieną tautietį ir ar yra dar kas tai galėtų daryti, jeigu net mokytoją girdžiu sakant „du tūkstantis dvidešimt penktieji..."

Lietuvių tautos kultūros pagrindo ir didžiausios pasaulio vertybės - lietuvių kalbos - neišbraukė iš studijų ir mokslo programų iškiliausi pasaulio universitetai, bet buvusi sava (?) valdžiukė tvarkingame ir turtingame mūsų kalbos darže jau pasėjo tris aršias piktžoles, kurioms daugiau nieko ir nereikėjo - tik būti pasėtoms. Vešėti, klestėti ir viską aplink save sunaikinti jos sugebės sėkmingai ir greitai, žinoma, jeigu mes jų neišrausime. Jeigu kas nors tikisi, kad taip nebus, siūlau pasiskaityti botanikos vadovėlį ar pabendrauti su bet kuriuo daržininku. Taip bus.

Kalbant apie svetimybes, taip jau yra: užtenka apsidairyti bet kurio Lietuvos miesto ar miestelio gatvėje, kad akys imtų perštėti nuo svetimų, nesuprantamų, jokios žinios nesuteikiančių užrašų. Mėgstame keliauti, daug kur esame buvę. Kurioje iš save gerbiančių valstybių matėme tokį vaizdelį? Ir nepamatysime. Nepamatysime niekur, kur yra šeimininkas. Vadinasi, visi tie individai (nepriklausomai nuo tautybės ir gyvenimo mūsų šalyje trukmės), kurie savo įmones pavadino svetimos kalbos rezginiais, yra iš tos pačios svečių, besijaučiančių „kaip namuose" kategorijos.

Lietuvių kalbos žodis TAUTA neverčiamas į kitas kalbas. Tas žodis (ir visa kalba) yra mūsų ir tik mūsų, kaip ir teritorija, kurioje per amžius gyvename, pats švariausias ir skaniausias pasaulyje vanduo, gaivus oras, kuriuo kvėpuojame, nes kol kas dar turime miškų ir visokios augmenijos, visapusiškai vertingą, derlingą dirvožemį, smėlio kopas, jūrą iki pat horizonto... Dievo ausimi vadina mūsų šalį ją atradę ir pažinę svetimtaučiai, nes čia nėra taifūnų, cunamių, žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų, net skorpiono ar „padorios" gyvatės, nuo kurios įkandimo čia pat numirtum, nėra. Kur dar Žemės rutulyje rasi tokį saugų ir mielą pajūrį, ramybę tarp ežerų ir upeliukų ilgai ir laimingai gyventi? Ar ne todėl (trumpai atsigręžkime į istoriją) esame nuolat nuo ko nors vaduojami, „gelbėjami", kol galų gale patys susivokiame, kad mūsų vaduotojai turi savanaudiškų kėslų ir imamės vaduotis nuo jų. Ar jau supratome, kad eilinį kartą į mus, skanų kąsnelį, kėsinamasi klastingai ir atvirai, gudriai ir šlykščiai, kad mus, Lietuvą, eilinį kartą perka kaip gyvulį pasaulio turguje.

.... Prieš kokius dvidešimt penkerius metus nusivežiau grupę Amerikos lietuvių parodyti jiems Dubysos slėnį ties Lyduvėnų tiltu. Stovime keliese. Tylime. Saulėta. Ramu. Kvepia žydinčios pievos.

- O žinai, kuo mes nuo jūsų skiriamės? - staiga paklausė ponia Teklė, lietuviškumo nepraradusi lietuvaitė, nuo kūdikystės gyvenanti kitame Žemės pusrutulyje. - Štai tu žiūri į visą šitą grožį apsalusi iš susižavėjimo ir džiaugiesi galėdama mums jį parodyti, o mes žiūrime į slėnį ir bandome suskaičiuoti, kiek visa ta teritorija kainuotų... Pasaulis yra bedvasis pragmatikas, jis jus, Lietuvą, vertina kaip prekę, bet jūs, ačiū Dievui, vis dar esate dvasinga poetiška tauta. Čia - jūsų gelmė, vertė ir žavesys. Bet čia ir jūsų tragedija, nes nesuprantate, kaip visomis išgalėmis turite saugoti save kaip tautą nuo bet kokių iškrypimų, nepriimtinų įtakų ir kėslų. Nuo globalizavimo (integravimo, unifikavimo) - mažos tautos unikalumą naikinančios mėsmalės.

P.S. Teiginys, kad Lietuva neturi šeimininko, jeigu teisingai prisimenu, yra rašytojo Jono Mikelinsko, kurį rašytojas išsakė prieš kelis dešimtmečius. Jeigu kas nors per tą laiką ir pasikeitė, tai tikrai ne į gera...