Lietuviško teisingumo grimasos

Tačiau Lietuvoje apstu tokių „teisingumo" grimasų, kad kartais nežinai ir ką begalvoti. Kai kada net sunku patikėti, jog apskritai tokie dalykai gali vykti, o sveikas protas ir teisės viršenybė klaidžioja pasiklydę rūke.

Ypač piktina teismų taikomi dvejopi standartai. O jų ne vienas ir ne du.

Klasikinis pavyzdys - bibliotekininkės iš Klaipėdos rajono byla. Teismas jai pritaiko Baudžiamąjį (!) kodeksą dėl 150 eurų pasisavinimo, skiria 7,5 tūkst. eurų baudą, o Jonavos merą M.Sinkevičių „čekiukų" byloje, išteisina, nors jo neteisėtai pasisavintos lėšos (paskui grąžintos) nepalyginamai didesnės.

Ir sutapk tu man taip: kol valdžioje buvo konservatoriai, abu teismai šį veikėją pripažino kaltu, o kai Seimo rinkimus laimėjo socialdemokratai - LAT išteisina.

Kokios darytinos išvados ?

Arba kita plačiai nuskambėjusi byla. Mokytojai A.Laučienei sukurpiama baudžiamoji (!) byla, nes ji, atseit, savo straipsnyje dėl lietuvių kalbos kursto neapykantą.

Paskaičius straipsnį normaliai mąstančiam žmogui aišku, kad neapykantos kurstymo ten ir su žiburiu nerasi. Bet reikia įbauginti, susidoroti, nes mokytoja priklauso Nacionaliniam susivienijimui, o šis - persona non grata politiniame Lietuvos žemėlapyje.

Su kitokios nuomonės, negu nustatyta „generalinės" linijos, turėtojais jau seniai siekiama visokiais būdais susidoroti, tame tarpe ir pasitelkiant teisėsaugą.

Pavyzdžių daugybė. Vilniaus savivaldybės klerkų atsisakymas teikti informaciją pagal „Vakaro žinių" žurnalistų paklausimus - iš tos pačios serijos: užgniaužti laisvą mintį, kitokią nuomonę.

Norint atsikratyti Seimo nario P.Gražulio buvo pasitelktas net Konstitucinis Teismas.

Į viešumą vis išlenda atvejai, kai be teismo leidimo pradedami sekti žmonės, klausomasi jų pokalbių. Vis dažniau kyla klausimas, ar dar gyvename teisinėje valstybėje, ar jau nebe.

Nesenai konservatorių partijos seimūnai užregistravo Politinių organizacijų įstatymo pataisas, kurios įgalintų teisėsaugą lengviau susidoroti su kitos nuomonės turėtojais, suvaržytų Konstitucijoje įtvirtintą žodžio laisvę.

Toks siekis rodo, kad labai jau norima eiti Rusijos pramintu keliu. Ši pastaruoju metu prikūrė tokių teisės aktų, kad už viešą valdžios kritiką sodinama aštuoniems, dešimčiai ir daugiau metų (pvz., už Rusijos armijos, kariaujančios Ukrainoje, diskreditavimą).

Jau net nestebina teismų sprendimai, kai už ketinimą šnipinėti žmogus nuteisiamas ilgus metus kalėti.

Vadovaujantis tokia logika galima nuteisti kiekvieną nusipirkusį virtuvinį peilį - o gal jis ketiną ką nors nužudyti? Jei labai reikės - tokį ketinimą mūsų teisėsauga (gal ne visa) kaip mat įrodys.

Man, kaip eiliniam piliečiui (manau ir ne tik man), kyla klausimas: kokia teisėjų kvalifikacija arba kaip dabar madinga sakyti, kompetencija, jeigu toje pačioje byloje, vadovaudamasis tais pačiais faktais vienos instancijos teismas paskelbia išteisinamąjį nuosprendį, o kitos - nuteisia.

Ne pakeičia nuosprendžio dydį (gal kas buvo pražiūrėta, ne taip įvertinta), o priima diametraliai priešingą sprendimą. Kas vienam teismui atrodė balta, kitam - visiškai juoda. Netikiu, kad teisėjams trūksta kompetencijos. Tai kaip taip gali būti?

Tūlas pasakys - koks tu, rašinio autoriau, esi naivus. Ir, ko gero, bus teisus.

Beje, tokie sprendimai ypač būdingi su politika ir kyšiais susijusiose bylose . Matyt, čia veikia povandeninės srovės, kurios kai kada, turi ir piniginį pavidalą.

Peršasi išvada, kad teisės ir teisingumo sistema Lietuvoje rimtai pasiligojusi, tik ar Teisingumo ministerija, Prezidento institucija užsiims jos gydymu?

O turėtų, kol netapome butaforinės demokratijos šalimi.