Kai alaus bare kas nors šneka apie „nelojalių piliečių žudymą", jų žodžiai dažniausiai lieka tik purslais alaus bokalo putose. Bet kai tokias idėjas išsako parlamentinės partijos lyderis, žodžiai įgauna visai kitą svorį. Jie tampa ne tik vieša pozicija, bet ir potencialiu signalu, kuris gali paveikti visuomenės nuotaikas, politiką ar net teisinius sprendimus.
Lietuvoje, kur istorinė atmintis apie okupacijas ir represijas dar gyva, tokios kalbos kelia pagrįstą nerimą. Ne taip seniai Europoje „nelojalius piliečius" siuntė į koncentracijos lagerius arba į Sibirą. Nors tuometiniai politiniai lyderiai savo rankomis ir nežudė, bet būtent jiems ir jų lojalumo vertinimo komisijoms tenka atsakomybė už holokaustą, holodomorą ir milijonus nužudytųjų.
Lietuvoje „lojalumo vertinimo komisijos" dirbo taip uoliai, kad ištrėmė apie 130 tūkstančių Lietuvos žmonių! Tik maža detalė - lojalumo vertintojai buvo lojalūs savo vadui. Tad trisdešimt šeštaisiais Nepriklausomybės metais, kai partijos vadovas prabyla apie nelojalių piliečių žudymą, kyla klausimas: kas gi tas „nelojalus pilietis"? Kas ir kaip spręs apie lojalumą, ir kokios gali būti pasekmės?
Tai kas gi tas „nelojalus pilietis"? Ar tai tas, kuris pamiršo himną per krepšinio rungtynes ir šaukė „Valio!" vietoj „Lietuva!"? O gal tas, kuris parašė feisbuke, kad valdžia yra vagys? Baisu net pagalvoti! Arba koks Jonas iš Šalčininkų, mokesčių mokėtojas nuo 1990-ųjų, nusipirko lenkišką dešrą - ar jis jau nelojalus?
O jei dar ir lenkišku alumi užgėrė šnibždėdamas „na zdrowie", tai jau turbūt Tėvynės išdavikas, tiesiai į sąrašą! O neduok Dieve, jei dar kas nusikeiktų rusiškai ar kokį anekdotą apie Landsbergį papasakos - tai neabejotinai tyčinis nelojalumas, vertas bent jau dešimties metų „katorgos darbų".
O kaip dėl „netyčinio nelojalumo"? Štai, tarkime, Petras iš Kupiškio, netyčia feisbuke pasidalino straipsniu, kad mokesčiai per dideli. Bum - nelojalumas per neatsargumą! Bauda - 50 eurų arba savaitė darbų bulvių ūkyje. Arba Marytė, kuri per aplaidumą neiškėlė Trispalvės liepos 6 dieną - ar tai jau nelojalumo nusikaltimas?
Ir kas spręs, kas lojalus, o kas ne? Gal bus kokia lojalumo komisija, kuri vertins testą, kaip per vairavimo egzaminą? „Prašau atsakyti: „Kiek cepelinų suvalgei per metus? a) Dešimt; b) Penkis; c) „Kas tie cepelinai?". Atsakei c - sveikas, brolyti, į rūsį mokytis istorijos apie Vytautą!
Beje, Vytauto lojalumas Lietuvai taip pat su klaustuku. Žemaitiją su visais žemaičiais pardavė kryžiokams. O gal kokius lojalumo čipus įsius į delnus, kuriuos tikrins lojalumo detektorius prie paštomato ir alaus skyriaus? Nori atsiimti siuntą - turi atlikti lojalumo patikrą. Nepraėjai lojalumo patikros - pamiršk siuntą. Per mažai valgai cepelinų - čipas pradės pyspėti ir lauk Kasčiūno vyrų - lojalumo žandarų su mėlynom beretėm, kurie paaiškins, kas yra meilė Lietuvai.
Tai va, mielieji, būkim lojalūs, bet ne per daug, nes dar apkaltins fanatizmu. Mylėkim Tėvynę, bet neužmirškim, kad ji ne tik lozungai, bet ir mes, nuodėmingi jos piliečiai, su savo alumi, dešrom, nekorektiškais anekdotais ir kartais ne vietoj ištartu „valio". O jei kas nors vėl pradės šnekėt apie „nelojalių mokymus", siūlau pirma patikrinti savo lojalumą. Nes, kaip sako liaudies išmintis, lojaliausias tas, kuris liežuvį už dantų laiko.