1 nuotr.Knygos, kurią sudarė visuomeninės organizacijos „Kaimo bendruomenė - „Draugas" pirmininkė Laima Didžbalienė, o išleido Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka, pavadinimas „Gaspadorius" lyg ir ne lietuviškas. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne jo nėra. Menkai teaiškinamas ir jam artimas kitas žodis - šeimininkas. Abu jie Lietuvai ir nereikalingi. Juk dabar neturim, ko pavadinti nei gaspadoriumi, nei šeimininku. O švaistūnų nors gurguolėm vežk.
Radviliškio rajone, Alksnupiuose ir gretimuose kaimuose, buvo toks plačiai garsėjęs „Draugo" kolūkis. Dabar ten likusi „Draugo" žemės ūkio bendrovė. Na, o kaimo bendruomenė surinko pasakojimų - atsiliepimų apie buvusį kolūkio pirmininką Algirdą Malinauską, sudėjo juos į knygą ir nerado geresnio žodžio jai pavadinti, kaip Gaspadorius. O kaimo muziejuje vienas kambarys pavadintas Algirdo Malinausko Atminimo kambariu.
Tai kas tas Algirdas Malinauskas? Jis nebuvo partijos narys. Jo tėvas Jurgis buvo anos Lietuvos savanoris, tarpukario policininkas, apdovanotas medaliu. Pokary kaip politinis kalinys nuteistas 25 metams katorgos. Su tokia tėvo biografija kas sūnų priims į partiją... Bet vis dėlto jis tapo socialistinio darbo didvyriu. Toje buvusioje valstybėje, kuriai priklausė ir Lietuva, tai buvo pats didžiausias apdovanojimas.
Algirdas Malinauskas baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, tapo zootechniku. Gavo paskyrimą į Šeduvos kiaulių veislyną. Vienas jo mažaūgis kolega vis sakydavo, kad iš kolektyvizacijos nieko nebus. Tokie pasakymai žeisdavo aukštaūgį suvalkietį iš darbščių žmonių krašto, žinantį, kad darbu, o ne liežuvio plakimu, galima viską padaryti. Vėliau savo išėjimą į kolūkį pats A.Malinauskas taip aiškino: „Išėjau pirmininkauti, kad tam mažajam šikniui įrodyčiau, jog socializmas yra gyvybingas".
Ir įrodė. Alksnupiai, tebuvę eiliniu kaimu, tapo vos ne miesteliu. Pristatyta gyvenamųjų namų, buvo vidurinė mokykla, kultūros namai, vaikų lopšelis-darželis, kitos įstaigos. Po kultūros namus ir muziejų lydėjusi bendruomenės pirmininkė pasakojo, kad A.Malinausko pirmininkavimo laikais statyti kultūros namai nematę nei remonto, nei renovacijos. Tiesiog nereikėjo. Pats pirmininkas su plaktuku tikrino statybininkų darbą. Prie A.Malinausko niekas nepachaltūrino.
„Draugo" kolūkis turėjo filharmonijos filialą ir profilaktoriumą. Su tokiom pat paslaugom, kaip Druskininkų sanatorijose. Kolūkiečiams nemokamai, kitiems - už pinigus. Tam savo mažaūgiui buvusiam kolegai pirmininkas įrodė, kad nesvarbu, kad ir kokia santvarka būtų, darbu galima daug padaryti. Žmonės jam rūpėjo. Dirbo ir galvojo daug pats, bet iš kitų irgi reikalavo drausmės ir tvarkos. O kad jį žmonės gerbė, rodo knygai parašyti jų atsiliepimai.
Rodė pirmininkas pavyzdį, kad bendrą turtą reikia tausoti. Buvusi jo sekretorė prisiminė, kad pirmininkas buvo išsirašęs važtaraštį iš sandėlio gauti kelis kilogramus žirnių. Sandėlininkas nesvėręs pasėmė jų ir atvežė. Pirmininkas namuose pasisvėrė ir, radęs daugiau, iškvietė į raštinę sandėlininką, jį išbarė, pasakęs, kad ėmė abejoti jo sąžiningumu. Buhalterėms paliepė perrašyti važtaraštį. Pagal jį iš pirmininko atlyginimo už žirnius turėjo būti išskaičiuota didesnė suma.
Panašų taupumo atvejį savo prisiminimuose parašė ir kolūkio pastatus pagal sutartį projektavęs vilnietis architektas, profesorius, mokslų daktaras. Jis A.Malinauskui pasigyrė įsigijęs sodą ir paprašė poros kilogramų miglės žolės sėklų vejai užveisti. Pirmininkas paliepė buhalterėms už sėklas išskaičiuoti iš architekto atlyginimo.
Tokie ir panašūs dalykai skamba kaip pasaka dabartinėje švaistymosi milijonais tikrovėje. Milijonai šen, milijonai ten, - tik atsakingų nėra. Švaistūnas prie švaistūno. Nesileidžiant skaičiuoti, kiek Vyriausybė išdalija žydų bendruomenei ar Ukrainai, kur ir jos valdžia demaskuoja savus vagis ir išvaro juos iš aukštų postų šunims šėko pjauti.
Kokia palaida bala buvo savivaldybėse tarybos nariams mokant išmokas arba Seime naudojant vadinamąsias parlamentines kanceliarines išlaidas. Atverti kurio rajono laikraštį, kur redakcijose yra mėgėjų „blusinėti" tas išmokas, ir plaukai ima šiauštis. Nebėra jokių skirtumų tarp partijų, tarp pozicijų ir opozicijų. Beveik nebelieka neapsivogusių... Jeigu taip būtų elgiamasi, kaip pasielgta su Jonavos rajono savivaldybės meru, dažnoje savivaldybėje tektų rengti naujus tarybų narių rinkimus.
Pagaliau, kur mesi akmenėlį, pataikysi į savanaudiškumą, švaistūniškumą. Seimo nariai niekaip negali savęs išleisti atostogų. Juk per atostogas negautų tų vadinamųjų parlamentinių kanceliarinių... Renkam 141 Seimo narį, o gaunam kiekvienam dar po tris... ramentus. Kaip kitaip vadinti jų patarėjus-padėjėjus? Aukščiausiosios Tarybos laikais, kai visi deputatai buvo vienmandatininkai, jiems pakako vieno padėjėjo.
Dabar, gaudami po tris, ir tik kas antras teturėdamas apygardą, kiek brangiau kainuoja valstybei! O kai tiek tų padėjėjų-patarėjų, tai partiniai seimūnai Seimo pinigais išlaiko savo partijų skyrių pirmininkus. Ką jau kalbėti apie tai, kad vadinamosios sisteminės partijos ir yra biudžetinės. Kiek į jas sukišama mokesčių mokėtojų pinigų! Priešrinkiminis laikotarpis rodo, kiek kuri išgali prabangiai savo kandidatų portretais ir kitokia agitacija puošti ne tik miestų, miestelių ir kaimų gatves, bet ir... laukus.
Tuo tarpu partijos nario mokestį ne visos partijos tvarkingai renka, o ir jis dažniausiai būna tik simbolinis. Pagaliau - kai kurios partijos tiek įsismaginusios, kad po savo padu pasiima ir vadinamąjį visuomeninį transliuotoją, anksčiau vadintą Lietuvos radiju ir televizija, o dabar tik... elerte... Svarbu į generalinį postą atsitempti savo direktorę... Vis labiau jaučiama ir teismų, net ir Konstitucinio, priklausomybė nuo valdančiųjų.
Svarbu tik teismus savais „prifarširuoti"... Juk tik šią kadenciją per svarbiausias teismų dvasias „suvirškinti" ir iš Seimo eleminuoti du didžiausi valdžios kritikai. Per kitus teismus nuo kelio nušluotas socialdemokratų į naujus premjerus pirštas vieno rajono meras, baiminantis, kad energingas, autoritetą turintis, išsimokslinęs žmogus bus žymiai pranašesnis už dabartinę ministrų vedlę...
Ir ko norėti, kad valstybė neprilygsta nė tėvo vežimui, kuriuo ne sūnus ar duktė važiuoja, o pašaliniai, abejingi asmenys. Ir nebežinom žodžių „gaspadorius" ar „šeimininkas" reikšmės. Rinkimų dieną turėtų balsuoti visi, kurie valstybėj šeimininkais ar gaspadoriais jaučiasi, kurie yra jos piliečiai su rinkimų teise.
Deja, jau kiek kartų buvo, kad balsuoja tik kas antras ar net nė tiek. Kokia sunki ta žmonių sėdimoji vieta, kad ją sunku nuo sofos pakelti? Vienų ji lieka namuose, kitų prie pelningos kėdės prilimpa Briusely, o tūkstančiai Lietuvoje svajoja ja užsėsti Seimo narių kėdes. Iš dabartinių seimūnų tik labai retas nebenori tos laimingos „katorgos" bekartoti...
