1 nuotr.Prisiminsim netolimos praeities vieno romano-sakmės išleidimo į gyvenimą istoriją ir rasim nemažai paralelių su šia diena, nors jau ir kitas respublikos statusas, ir kita šalyje santvarka.
Bet viskas iš pradžių.
Gal yra šias eilutes skaitančių, kurie dar atsimena, kai LTSR valdė toks A.Sniečkus, turėjęs ir stuburą, ir autoritetą, kurio vardu net buvo pavadintas miestas, tiesa, jau po jo mirties.
Tai štai, jam mirus valdė P.Griškevičius, kuris, skirtingai nuo pirmojo, visų ir visko bijojo.
Kartą pas jį ateina rašytojas V.Petkevičius ir prašo CK sutikimo išleisti sakmę-romaną istoriniais motyvais „Molio Motiejus - žmonių karalius", tuo metu tai buvo būtina.
Be abejo, kinkadrebys Griškevičiaus tokio sutikimo nedavė, dar ko Lietuvos istorijos motyvais (!) ir nesvarbu, kad ten ne dokumentika, o daugiausia kūrybinė išmonė.
Ir visas liūdnas V.Petkevičius vyksta į Maskvą, į kažkokį sąjunginį rašytojų suvažiavimą, kur sutinka puikius savo bičiulius rašytojus R.Roždestvenskį ir A.Voznesenskį, šie pasidomi, ko toks pastarasis nusiminęs, kaip žemes pardavęs?
Į ką rašytojas atsako, respublikos CK neduoda leidimo spausdinti naujojo jo kūrinio.
Tai rusai ir sako, duok mums savo romano rankraštį, mes išversim į rusų kalbą, atspausdinsim Maskvoje, tada nieko neliks daryti ir Griškevičiui, kaip tik išleisti lietuvių kalba, kas realiai ir įvyko 1978 metais.
Kaip čia tinka paminėti ir V.Kudirkos frazę: „Iš ko pažinsi lietuvių inteligentą? Iš kinkų drebėjimo."
Prisiminsim ir tuos, kuriems kinkos net anuomet nedrebėjo, vienetus, ir kurie galvojo apie namus visom prasmėm.
Tiesa, dabar „didiesiems" Lietuvos ir Visatos „valdovams" labai rūpi anuo metu statytus namus paversti nuomuojamu būstu, o žmones - kampininkais, tikslu apsaugoti mus ir mūsų namus nuo rusų!
Belieka džiaugtis, kad atsisakyta ankstesnės idėjos - juos nugriauti. O ko ne? Juk neblogai būtų „pagerinti" gerovės valstybę dar vienu rodikliu: prie 600 tūkst. skurstančių pridėti dar 600 tūkst. benamių?
Tikiuosi, nepavyks. Kodėl?
O todėl, kad ir ką bedarytų bemoksliai, beišminčiai, be logikos, be idėjų ir be kultūros atsitiktiniai parsidavėliai, įsikibę į valdžiukės vairą, kaip į paskutinę viltį, jiems niekas nepavyksta.
Ir negali pavykti. Neprofesionalai, švelniai tariant, nes tokie nežino, kas tai yra profesionalumas, kaip toks, bent vienoje srityje, jau nekalbant apie sergančius psichiniais sutrikimais.
Jei didieji pastarųjų dienų kalbėtojai iš tikro išmanytų bent vieną sritį, nesiimtų kalbėti apie kitas, kuriose jie yra beviltiški nuliai ir bent jau išmintingai patylėtų.
O mes einame savo keliu, gražiai atbundančios tėviškės vieškeliais, gerėdamiesi plačiais laukais, išlikusiais miškais, čiurlenančiais upeliais, vis nepamišdami pakelti akis nuo kelio, kuriuo einam, į dangų, kuris veda...
