Šeimos bijo turėti daug vaikų, o aš manau kitaip!

Vieną dieną žaidimų aikštelėje sutikta mama mane pribloškė. Pirmiausia savo požiūriu į šeimas, turinčias daugiau vaikų. Moteris tikino, jog nei ji, nei jos daugelis draugių nesupranta, kaip galima turėti daugiau vaikų nei vieną ar du. Suprask, čia gi baisi nepriežiūra.

„Visiems dėmesio tiek nepridalysi, o kaip migdyti visus tris? Taigi visi nori mamą apsikabint, - rėžė ji man. - O kaip spėti į grožio saloną, manikiūrą, kai nėra auklės. Žinau, auklės pati neturi. Tai tau savęs negaila? Mano draugės sako, negimdyk daugiau vaikų, tu neįsivaizduoji, ką reiškia turėti du vaikus."

Šiai mamai ramiai atsakiau, kad taip, dabar vaikams sunku dalytis mamos dėmesiu, ir kai miegoti reikia, ir kai žaisti kartu. Bet jie suaugę turės vienas kitą, aš su saule juk negyvensiu. Gyvenimas nėra lengvas, kai turi žmogų, į kurį gali atsiremti, tai yra laimė. Ar į brolį, sesę...

O kad aš čia grožiu nespinduliuoju, nesuku dėl to galvos, nebedažau kas mėnesį plaukų, nebelakstau į manikiūrus, namie susitvarkau. Dabar aš rūpinuosi vaikais, ir dėl to nesijaučiu jokia auka. Aš laiminga augindama vaikus. O kad tavo draugės skundžiasi po du pipirus augindamos, tai ką galiu pasakyti - daugelio žmonių prigimtyje yra skųstis ir lyginti svietą. Tu paklausk, kiek pailsi neįgalių vaikučių tėvai. Kiek ilsisi vienišos mamos su keliais vaikais. Tegu draugės tavo paklausia.

Visi tie išvedžiojimai, nepyk, bet man atrodo nerimti, neverti kokio svorio. Jie - paremti egocentriškumu. Kad svarbiausias - aš. Kai turi vaikų, nebegalvoji, kad esi svarbiausias žmogus. Svarbus tiek, kad išaugintum naują kartą. Nes Visatos platybėse esi tik dulkelė. Gali mojuoti savo individualizmo vėliava, nieko tu nepakeisi.

Moteris ne juokais įpyko, pasiėmė savo vienturtę dukrą ir nukurnėjo tolyn. Gal kažkur ras pritarimą savo filosofijai...