Skaitytojos laiškas: Linkėjimai švietimo ministrui

Minėtoji direktorė iš savo gimnazijos išgujo ir muzikologą, ir kelių lietuvių kalbos vadovėlių autorę, ir daug gerų mokytojų. Gabiausi mokiniai nevaromi išėjo. Bet gimnazija nesugriuvo. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija irgi nesugriuvo, kai buvo išmestos ministrės Audronė Pitrėnienė, Jurgita Petrauskienė, Jurgita Šiugždinienė.

Nesugrius ministerija, jeigu išeis ir tryliktasis ministras Gintautas Jakštas. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija Seime paragino jį prisiimti atsakomybę ir skubiai atsistatydinti iš ministro pareigų. Kažkas, regis, jau matuojasi jo kėdę. Lyg pereinamas kiemas toji ministerija būtų, lyg palinkęs karklas, kurį kiekviena ožka gali apsisioti.

Lietuva turėtų gerbti savo Švietimo ministeriją. Didžiuotis ja. Juk tai - pirmoji švietimo ministerija Europoje, įkurta 1773 metų spalio 14 dieną. Turėtume jausti dėkingumą pirmiesiems švietimo ministerijos (Tautinės edukacinės komisijos) tarnautojams, siekusiems pertvarkyti švietimo sistemą, pritaikyti ją valstybės reikmėms, teigusiems, kad visuomenės kaitą reikia pradėti nuo vaikų lavinimo. Tai buvo Apšvietos idėjų vedami žmonės. Jų nuostatomis rėmėsi švietėjai nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje.

Juk ne iš dangaus nukrito vyrai, du dešimtmečius stovėję prie švietimo ministerijos vairo. Jie sukūrė mokytojų rengimo sistemą, reformavo mokyklų tinklą ir ugdymo turinį, rūpinosi ikimokykliniu ugdymu, plėtojo naują požiūrį į ugdymo tikslus ir uždavinius, skleidė naujas didaktines pažiūras ir europietiškas pedagogines naujoves, vertė iš užsienio kalbų vadovėlius ir rašė naujus - lietuviškus, originalius.

Jų valdymo metais veikė 2158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16 vokiečių, 13 rusų, 7 latvių, 45 mišrios mokyklos. Nustatyti 5 gimnazijų tipai. Pradėtos steigti 6-erių metų pradinės mokyklos. Kasmet duris atverdavo vidutiniškai po 80 naujų mokyklų. Jų statymo bumas pasiektas 1937 metais, kai buvo pastatytos 176 mokyklos (50 mūrinių ir 126 medinės).

1940 m. buvo 72 gimnazijos, 27 progimnazijos, 99 vidurinės mokyklos, mokėsi 24162 mokiniai, veikė 14 valstybinių profesinių mokyklų, 30 - privačių. Buvo steigiamos vadinamos specialinės mokyklos - miškininkų, sodininkystės ir daržininkystės, pienininkystės, policijos, karo, karo aviacijos, meno, muzikos, komercinės prekybos ir amatų.

Ką fundamentalaus Švietimo ministerija nuveikė 1991-2024 m.? Fundamentaliausias žingsnis, regis, - pagalbinių mokyklų mokinių integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas. 1989-1990 m. Švietimo ministerijai pavaldi buvo 51 specialioji mokykla.

Švietimo ministerijos duomenimis, tuo metu mokėsi 11 486 mokiniai. 1993 metais, pagal Lietuvos, JAV ir Kanados specialistų grupės parengtus „Specialaus ugdymo sistemos metmenis", šimtai sulėtėjusio psichinio vystymosi ir protiškai atsilikusių vaikų buvo sugrąžinti į bendrojo lavinimo mokyklas. Be jokio įspėjimo, be jokio parengimo, be papildomų lėšų. Mokykloms, populiariai kalbant, tai buvo smūgis žemiau juostos.

Iki šiol neužmirštos Gyvųjų lavonų klasės. Ir byla dar nebaigta. Gal ir bylinėtis teks, kaip bylinėjomės dėl slaptojo CŽV kalėjimo Antaviliuose. Juk tuometiniai vaikai suaugo ir pradeda suprasti, kad buvo nuskriausti ir moraliai, ir materialiai. Bet ugdymas įtraukties principu Lietuvos ugdymo įstaigose taikomas ir toliau. ŠMSM duomenimis, jau dabar bendrojo ugdymo mokyklose kartu su bendraamžiais mokosi apie 90 proc. mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių.

Pastaraisiais metais žiniasklaida itin aktyviai propaguoja autistiškų vaikų įtrauktį. Jaunos mamos, net nelaukdamos rudens, su savo vaikeliais veržiasi į mokyklas. Jos nežino ar nenori žinoti, kad autizmas itin sudėtingas nervų sistemos vystymosi sutrikimas. JAV, Kanadoje, Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje su tokiais vaikais dirba psichoterapeutų, kineziterapeutų, ergoterapeutų, logoterapeutų, elgesio analitikų ir kitų specialistų komandos.

Nespecialistams, tokiems, kaip mūsų pradinių klasių mokytojos ir jų padėjėjos, prie tokių vaikelių ir artintis draudžiama. Mūsuose plintanti praktika - pasodinti autistišką vaiką į paskutinį suolą, padėti ant suolo spalvinimo knygelę, įbrukti jam į rankelę flomasterius, pastatyti šalia jo mokytojo padėjėją, kuris (kuri) pavalgydins, nuves į tualetą, užpakaliuką nušluostys.

Kas tai? Įtraukiojo ugdymo imitacija? Nusikaltimas? Juk vaikas į mokyklą ateina ne dėlto, kad pavalgytų ir išsituštintų. Ne tam, kad kažkas užpakaliuką jam nušluostytų. Jam reikia išmokti gyventi. Jis turi įgyti būtiniausių savitvarkos, savitarnos, bendravimo įgūdžių, turi išmokti orientuotis artimiausioje aplinkoje, įvaldyti nesudėtingas darbines operacijas. Ar tam sudarytos sąlygos? Na, prasėdės vaikelis keletą metų klasės gale, pralinguos galvele, bet kaip jis gyvens toliau? Kaip gyvens, kai ir mamos nebeliks?

Pati įtraukiojo ugdymo idėja yra puiki. Bet ar esame tam pasiruošę? Ar galėtų švietimo ministras pasakyti, kokie specialistai laukia būsimųjų ugdytinių? Ar galėtų pranešti, kiek reabilitacijos salių, kiek plaukimo baseinų pastatyta, kiek sensorinių relaksacijos kabinetų įrengta? Galų gale, ar galėtų pasakyti, už kiek tūkstančių (milijonų) eurų mokyklose sukaupta masažinių lazdų, masažuoklių, treniruoklių, kamuolių ir kamuoliukų, įtvarų, elastinių juostų, presoterapijos aparatų ir kitų būtinų būtiniausių reikmenų? O pinigėlių, gautų projekto įgyvendinimui, turbūt jau nebėra... Taigi ŠMSM vadovo laukia aibė darbų.

Na, o fizika? Su fizika - viskas gerai. Stebėtina, kad po visų integracijų, profiliavimų, kovidų, nuotolinių mokymų ir kitų nesąmonių net 5,5 tūkstančio jaunuolių panoro laikyti fizikos egzaminą. Aišku, kad to egzamino išlaikyti negalėjo vienuoliktokas, kuris, mokydamasis šeštoje klasėje, teigė, jog lapės uodegos ilgis - 8 metrai. Bet čia jau kitos bėdos.

Ne bėda, kad Utenos gimnazistas neišsprendė uždavinio, kurį parinko matematikos mokytojas iš Plungės. Ir atvirkščiai. Neišsprendė šiemet, išspręs kitąmet. Tik netinka septyniolikmečiui dėl neišspręsto uždavinio raudoti, įsikniaubus į mamos krūtinę. O mamai netinka draskyti akis ministrui.

O ministrui nevalia lėkti laukais, vos su pirma kliūtimi susidūrus. Ir represijomis, tokiomis kaip ,,simonaskairys - simonaskeblas - rimantastuminas" užsiiminėti nevalia. Reikia prisiminti, kad Švietimo ministerija 1773 metais buvo sukurta ne tam, kad vienas ar kitas politikas užpakalį pasišildytų, o tam, kad vykdytų visuomenės kaitą. Sėkmės darbuose!