Vasara, karšta, atostogų įkarštis, tuštoka tiek Vilniaus gatvėse, tiek Seimo salėse. Ramu. Tačiau ramybė greit baigsis, bent jau tiems, kurie domisi sportu, o ir šiaip žmonėms, neabejingiems tam, kaip Lietuva atrodo tarptautinėje arenoje. Greit pamatysime, kaip joje atrodome, nes penktadienį Paryžiuje bus atidarytos XXXIII vasaros olimpinės žaidynės.
Įtariu, susidomėjimas žaidynėmis Lietuvoje bus mažesnis nei, pavyzdžiui, 2008 ar 2012 m. Pirma, olimpiniame turnyre vėl nedalyvaus mūsų krepšinio rinktinė. Antra, 2021-aisiais vykusios Tokijo žaidynės paliko labai slogų įspūdį. Tik 42 dalyviai iš Lietuvos, o tai yra antirekordas, jei neskaičiuosime ikikarinių žaidynių, tik vienas medalis, kurį parvežė penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Tokijas jau istorija, yra pagrindo viltis, kad Paryžius paliks ne tokį slogų įspūdį. Mūsiškių jau bus daugiau - 50. Skaičius vis tiek neįspūdingas, bet žingsnelis į priekį žengtas. Beje, nesutinku su sakančiais, kad skaičius nesvarbus, esą privažiuoja „turistų", kurie žemomis vietomis tik gėdą daro. Skaičius parodo šalies sporto būklę, o turistai sėdi nebent tribūnose. Sportininkai išlieja upelius prakaito vien tam, kad priartėtų prie olimpinio lygio, jau nekalbant apie patekimą į žaidynes.
Yra ir pagrindo viltis, kad medalis šįkart bus ne vienas. Prieš trejus metus dar niekas nekalbėjo apie disko metiką Mykolą Alekną ar breiko šokėją Dominiką Banevič, kurie dabar kelia daugiausiai vilčių. Sugrįžo Rūta Meilutytė, nors jos rezultatą labai sunku prognozuoti, turime irkluotojų Donatos Karalienės ir Dovilės Rimkutės tandemą, 3x3 krepšinio komandą.
Tai mes jau galingi iš naujo, kaip sakoma dainoje? Vargu, nes kortos turi sukristi labai palankiai, kad lietuviai bent pakartotų 2012 m. pasiekimą - iškovotų penkis medalius. Mes dar ne tokie galingi. Kita vertus, gal šiek tiek galingesni nei 2021 m., tad stebėti olimpines kovas tikrai verta.