1 nuotr.Konservatoriai taip pamėgo pasakoti, kaip jie, vargšeliai, gelbėja Lietuvą nuo įvairių krizių, kad, jei kelis mėnesius neatsiranda naujos krizės, tenka patiems ją sukurti. Tai ir sukūrė. Efektingą tokią, pompastišką, su fanfaromis ir nuskriausto teisuolio poza - tegul Seimas pasileidžia, o jei ne, tai premjerė pasileis. Vietoj to, kad operatyviai pasileistų būtent tie asmenys, kurie šiuo konkrečiu atveju prisidirbo.
Partijai būdingas susireikšminimas čia jau pramušinėja lubas. Nenuostabu, kad konservatoriais vieningai piktinamasi. Piktinasi ir opozicija, ir koalicijos partneriai, ir net, kas galėtų pagalvoti, politologai, šiaip jau retai atrandantys konservatorių akyje bent šapelį, nekalbant apie rąstą. Yra kuo piktintis. Bandymas nusimesti atsakomybę, padalinant ją visiems, net rinkėjams, atrodo šlykščiai. Bet dar šlykščiau, kad didžiausia Seimo partija, prisidengdama principais, spjauna į svarbiausią principą - atlikti savo pareigą valstybei.
Jei baiminamasi konservatorių sukelto chaoso pasekmių, dažniausiai bedama pirštu į vieną renginį - NATO viršūnių susitikimą. Jei Vyriausybė atsistatydins, tai po jo. Jei teks rengti rinkimus, tai Gabrielius tai siūlo daryti rugsėjį. Nes juk baisu, kad pasišiukšlinsime, rietenomis telkštelėsime dėmę ant didžiojo renginio.
Sutinku, renginys svarbus. Sutinku, nejauku skalbti nešvarius baltinius, kai pasaulis į tave žiūri įdėmiau nei įprastai. Bet kaip vidaus reikalai, ar jie nesvarbūs? Pavyzdžiui, valstybės biudžetas? Jis turės tiesioginę įtaką visiems Lietuvos žmonėms, ką apie NATO viršūnių susitikimą vargu ar galima pasakyti. Įsivaizduokime, kad rugsėjį po rinkimų nesusidaro aiški dauguma, o taip turbūt ir bus, chaosas tęsiasi, visi pešasi su visais. Tokiame fone biudžetas liktų našlaitės vietoje, kaip ir daugybė kitų „smulkmenų", nerūpinčių į kovingų gaidžių pozą atsistojusiems politikams.
