4 nuotr.Visuomenės apklausos jau senokai rodo iš pirmo žvilgsnio gan keistą vaizdą - Lietuvos piliečiai yra vis labiau nepatenkinti Vyriausybės veikla, bet tuo pačiu metu tiki, kad pati geriausia premjerė yra Ingrida Šimonytė. Atseit, karininkai - blogi, bet generolė - gera. Žaidėjai - blogi, bet trenerė - gera.
Pats save irgi pagaunu galvojant, kad premjerė man taip pat patinka labiau nei visa Vyriausybė. Nieko čia labai keisto, nes tokiais atvejais daugiau lemia ne darbai, o asmenybė, charizma arba jos stoka. Juokeliai, Šveikas, „Metallica" - gan nestandartinis derinys politikos „grietinėlės" atstovei. Premjerė šį derinį turi, o tarp ministrų nestandartinių reiktų gerokai paieškoti. Gal prisideda ir iš carinės XIX amžiaus Rusijos per kartas atėjęs naivus įsitikinimas, kad caras tai geras, tik jo aplinka bloga.
Ir visgi šiek tiek keista, kai tendencija mėnesis po mėnesio tendencija nesikeičia - Vyriausybė vis labiau nemylima, o premjerė vis dar atrodo tinkamiausia. Juk kitose srityse taip nebūna. Krepšinio gerbėjai gali manyti, kad komandos treneris geras, tik žaidėjai - niekam tikę, tačiau ilgai taip nesitęsia. Po kelių nesėkmių mėnesių keičiamas arba treneris, arba komandos sudėtis. Versle turbūt irgi panašiai - nebūna taip, kad visas kolektyvas „muša dinderį", bet vadovui darbdavys sako: tu tai pats šauniausias ir nuostabiausias. Politikoje darbdavys yra piliečiai, jie ir vertina. O vertina, jei tikėsime apklausomis, vis taip pat: ach, kokia gera vadovė šiame diletantų kolektyve. Tik politikoje tai ir įmanoma.
Aišku, geriau būtų atvirkščiai. Geriau jau piliečiai manytų, kad premjeras(-ė) yra nykus nuoboda, bet Vyriausybė daro kažką gero valstybei. Kai padėtis gera ar bent stabili, nuobodžią asmenybę nesunku pakęsti. Tik ar taip būna Lietuvoje? Jei kada ir buvo, turbūt seniai, nes sunkiai bepamenu.
