1 nuotr.Turbūt visi sutartume, jog yra keli svarbiausi žmogaus poreikiai, kuriuos būtina patenkinti, kad galėtum švaria galva užsiimti kitais reikalais. Pavalgyti, atsigerti, išsimiegoti ir, ką jau čia slėpti, išsituštinti. Tada jau galima galvoti, kaip sukurti jaukesnę buitį, papuošti gyvenimą grožiu ar, būtinybei esant, pasiruošti karui.
Apie karą dabar kalbama labai daug. Dėl to ypač keista, kad į periferiją nustumtas vienas iš pagrindinių poreikių - maistas. Tiesa, mūsų kasdienybėje jis niekur nenustumtas, bet, kalbant apie Lietuvos ir visos Europos strategiją, atrodo, kad maisto produktų auginimas yra reikalingas kaip šuniui penkta koja.
Šią savaitę Vilniaus centre netrūksta ūkininkų technikos, nes žemdirbiai protestuoja. Vėl. Keičiasi valdžios, keičiasi Lietuva, bet tai nesikeičia - ūkininkai vis protestuoja. Taip yra ne tik Europoje, bet ir daugelyje Europos valstybių. Nesiimsiu spręsti, kiek jie yra teisūs ir kiek neteisūs žemės ūkio ministras bei visa Vyriausybė. Sunku viską suprasti labai neįsigilinus, tačiau lengva suprasti, kad žemės ūkio padėtis Europoje yra iškreipta.
Koks žodis pirmiausiai iškyla mintyse, kai kalbama apie žemės ūkį? Man - išmokos. Žemės ūkis - bene vienintelė sritis, kurioje ne viskas palikta visagalei laisvajai rinkai. Mat jei būtų palikta, turbūt bankrutuotų visos Europos ūkininkai. Štai ant sofos besivartantis influenceris anaiptol nebankrutuotų. Neliktų be pajamų ir pavėžėjimu užsiimantis vyrukas, nagų lakavimu besiverčianti mergina. O ūkininkai bankrutuotų masiškai, nors maistas - vienas svarbiausių žmogaus poreikių, o pavėžėjimas, lakavimas ar, juo labiau, nuomonės formavimas - tikrai ne.
Todėl Lietuvoje ir Europoje ūkininkų protestai tęsis dar ne vienerius metus ir ne vieną dešimtmetį. Jie tęsis tol, kol nebus pakeista ši ydinga išlepusio pasaulio sistema, kurioje smulkmenos vertinamos labiau už pagrindus.
