1 nuotr.Politinė agitacija Lietuvoje net ir rinkimams visai priartėjus būna nuobodi ir nyki, kaip ėjimas į sunkų darbą, dulkiant įkyriam rudens lietui.
Na susirenka, pašneka kažką, po poros dienų, žiūrėk, jau ir sunku prisiminti, kas ką kalbėjo. O jei balsą kiek pakelia, čia jau beveik sensacija TV žinioms ir internetams.
Nuobodybę kiek praskaidrino įvykis Rietave, kur agitacijos metu Petrui Gražuliui nuskėlė dantį. Neva Remigijaus Žemaitaičio chebros žmogus nuskėlė, bet tai suskubta neigti. Kas skėlė, lai aiškinasi policija, bet neabejoju, kad nei Gražulis, nei Žemaitaitis dėl to neliūdi. Negaila gabaliuko danties, jei tai suteikia galimybę atsidurti eteryje. Juo labiau negaila, jei dantį nuskelia konkurentui, o galimybė atsidurti eteryje atsiranda ir tau.
Bandau įsivaizduoti, kas būtų, jei gabaliuką danties nuskeltų konservatoriui. Partijos draugai labai rimtais veidais aiškintų apie Lietuvos demokratijai kylančius pavojus, šiurpų radikalų išpuolį, gal net gauruotą Kremliaus leteną.
Gal net laišką prezidentui parašytų. Ištikimi jų rinkėjai pasipiktintų, kiti pasipiktintų pernelyg rimtais konservatorių veidais ir galų gale viskas liktų „ant nulio". Balsų nesumažėtų, bet ir nepadaugėtų, dantukas būtų paaukotas veltui. Nes vadinamosios sisteminės partijos neturi cinkelio ir jo net neieško, jos bijo pasirodyti nerimtos.
O juk nereikia smurto, nebūtina skaldyti dantų. Galima sugalvoti nekaltesnių pramogų rinkėjams.
Pavyzdžiui, būtų smagu, jei Monika Navickienė nusileistų iš lėktuvo su parašiutu, vilkėdama bikinį, o ant parašiuto būtų užrašyta: atsiprašau Lietuvos žmonių už savo klystkelius.
Žinoma, to niekada nepadarys nei Navickienė, nei jokia kita konservatorė. Nerimta, kvaila, populistiška. Geriau ne šokti su parašiutu, o nuskristi už verslininko pinigus į Dubajų. Čia tai tikrai rimta. Ir visai nepopulistiška.
