1 nuotr.Jei tendencijos nesikeis, nepriteklius Lietuvoje išnyks maždaug po šimtmečio, ir nemanykite, kad tai išlaužiau iš piršto. Tokia išvada peršasi, matant Valstybės duomenų agentūros statistiką. Cituoju pranešimą: „Materialinio ir socialinio nepritekliaus lygis 2022 m. šalyje siekė 12,7 proc. ir, palyginti su 2021 m., sumažėjo 0,9 procentinio punkto." Su nepritekliumi susidūrė kas aštuntas Lietuvos gyventojas.
Cituoju dar vieną sakinį: „Didelio materialinio ir socialinio nepritekliaus lygis 2022 m. siekė 6 proc. ir, palyginti su 2021 m., sumažėjo 0,4 procentinio punkto." Su dideliu nepritekliumi susidūrė kas septynioliktas gyventojas.
Labai jau lėtai mažėja tas nepriteklius. Paimkime pirmoje citatoje esantį skaičių - 0,9 proc. per metus. Jis ir verčia manyti, kad nepriteklius išnyks nebent po šimtmečio - maždaug po procentą per metus. Tačiau tai yra labai optimistiškas, beveik nerealus scenarijus. Juk gali būti sukrėtimų, dėl kurių kai kuriais metais nepriteklius apskritai nemažės.
Net jei jokie sukrėtimai netrukdytų ir nepriteklius kasmet nuosekliai mažėtų po tą procentėlį, mes net neįsivaizduojame, kokia bus Lietuva ne tai kad po 100, bet ir po 50 ar 30 metų. Ar ji dar apskritai egzistuos? Ar apskritai dar egzistuos valstybės, o gal visi gyvensime viename bendrame skruzdėlyne? Arba griuvėsiuose?
Panašu, kad nepriteklius Lietuvoje neišnyks niekada. Viena vertus, nieko keisto, nes kiek egzistuoja žmonija, tiek egzistuoja ir nepriteklius. Kita vertus, gyvename valstybėje, kurioje nuolat trimituojama apie kylančius makroekonominius rodiklius.
Kai kyla krizė, padaroma pauzė, o po to vėl trimituojama. Ir tada neduoda ramybės klausimas - ar makroekonominiai rodikliai turi ką nors bendro su realybe? Aš palikčiau tik vieną rodiklį - kiek mažėja skurdas. Jeigu jis mažėja tik vos vos, tai velniop visus kitus skaičius, nieko jie nereiškia.
