1 nuotr.Ar vis dar duodate sau naujametinius pažadus? Kad sveikiau gyvensite, sportuosite, nukeliausite ten ir ten, pamatysite tą ir aną?
Aš jau seniai sau tokių pažadų neduodu. Ir ne tik todėl, kad trūksta valios juos tesėti. Tiesiog kvaila manyti, kad kažkas turi pasikeisti, nuplėšus kalendoriaus lapelį.
Gruodžio 31-ąją apsirysiu, prisigersiu, išsikoliosiu, o sausio 1-ąją ir artimiausius metus tai jau būsiu mielas, kaip avinėlis, ane? Ne, taip nebūna. Jei manai kažką esant teisinga ir turi galimybę bei ryžtą tai pasiekti, pradėti reikia nežiūrint į kalendorių.
Naujametiniai pažadai man primena priešrinkiminius pažadus. Vienu atveju žmogus klauso kitų melo, žino, kad anie meluoja, bet vis tiek norisi patikėti. Kadencija praeina, pažadai - neištesėti, bet po ketverių metų - viskas iš naujo. Kitu atveju žmogus meluoja pats sau. Metai praeina, pažadai - neištesėti, bet taip norisi vėl sau pameluoti.
Sakoma, kad viltis - kvailių motina. Banalu, bet tiesa. Net jei pats žmogus, kažką sau prižadėjęs, nepristigs valios, jo laukia įvairūs pasaulinio ar valstybinio lygio netikėtumai. Bumbt - karantinas, bumbt - karas, bumbt - infliacija. Tokių bombikių likimas nešykštėjo kelerius metus iš eilės. O kur dar įvairūs asmeniniai „bumbt"...
Dar sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Irgi banalu, bet irgi tiesa. Karantinas baigiasi, infliacija sumažėja. Karas gali atrodyti amžinas, tačiau ir jis kada nors baigsis. O juk tiek ir reikia - metus išgyventi be pasaulinių kataklizmų ir be asmeninių „bumbt".
Po to - dar metus, ir dar, ir dar. To užtektų, kad žmogus turėtų visus įrankius laimei pasiekti.
To visiems ir linkiu 2025-aisiais - metų be likimo bombikių. Kad gyvenimas ramiai tekėtų savo vaga, diena po dienos, mėnesis po mėnesio, nebraižant kalendoriuose jokių raudonų linijų.
Nors viltis - kvailių motina, gera ją turėti.
