1 nuotr.Prieš Valstybės dieną, reklamuojant sostinėje prie Valdovų rūmų įkurdintą laikiną Triumfo arką, piliečiai buvo kviečiami švęsti asmeninį triumfą. Iš pradžių kilo klausimas, kodėl ne valstybės triumfą, bet iš tikrųjų kur kas sveikiau buvo akcentuoti individualų santykį su savo, o ne su valstybės pasiekimais, kurie ko gero labiau asocijuojasi su nuopročiu ir nusivylimais, o ne su pergale.
Štai keli naujausi perliukai: Konstitucinis teismas paskelbė neprecedentinį nutarimą (dėl „x","w","q" įteisinimo asmens dokumentuose), kuris akivaizdžiai prieštarauja ankstesniam šios institucijos tuo pačiu klausimu priimtam sprendimui; nedaug trūko, kad Seimas pavasario sesiją baigtų balsuodamas, ar giedoti valstybės himną ta proga, ar tą veiksmą nukelti rudeniui, na, o Lietuvos nacionalinis muziejus pasigyrė ėmęs rinkti LGBT eksponatus...
Lietuvos nacionalinis muziejus yra didžiausia, turtingiausia Lietuvos paveldo saugykla. Jos ištakos siekia XIX amžiaus pabaigą, prie jo pamatų yra prisidėjęs ir Tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Atkūrus nepriklausomybę Istorijos ir etnografijos muziejus jo vadovės, J.Basanavičiaus premijos laureatės Birutės Kulnytės iniciatyva buvo pervadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi. Per ilgus jos vadovavimo metus buvo suformuotos solidžios Lietuvos valstybingumą ir tautos istoriją pristatančių rinkinių kolekcijos.
Jos vairo perėmėja, buvusi prezidentės D.Grybauskaitės patarėja Rūta Kačkutė trečiaisiais kadencijos metais pristatė nacionalinio muziejaus strategiją, kurioje buvo akcentuojamas atvirumas įvairovei, na, o priešpaskutiniais savo kadencijos metais, prieš sostinėje vykusias LGBT eitynes, muziejus išplatino politiniam manifestui prilygstantį pranešimą, kuriuo išreiškė karštą palaikymą jo dalyviams: „Pride" - tai ir pasididžiavimas, o eitynės - šventė, kurios metu švenčiama laisvė, lygybė, meilė ir pats gyvenimas". Informavo, kad muziejus ėmė bendradarbiauti su Lietuvos gėjų lyga ir pradėjo rinkti LGBT bendruomenės eksponatus
Beveik tuo pat metu sušmėžavo ir kita žinia: muziejus, apsiėmęs rinkti homoseksualų eksponatus, tarp jų ir atributiką (vaivorykštines vėliavas, plakatus, odinius „išdykėliškus" kostiumus, nepadorias eitynių nuotraukas?), atsisakė priimti nukeltą garsaus lietuvių skulptoriaus Juozo Mikėno sukurtą rašytojo Petro Cvirkos skulptūrą, nepaisydamas nei menotyros specialistų, nei istorikų jam priskiriamos meninės bei istorinės išliekamosios vertės.
Sakykite, ar gali tautiniam muziejui vadovauti globalistas, kuriam gender ideologija yra arčiau kūno už nacionalinius artefaktus?
Žinoma, gali. Tiktai dar kartą reikėtų pervadint muziejų.
