1 nuotr.Tikroji lietuvio Tėvynė yra lietuvių kalba. Ji yra pamatinis trejybės „kalba, tauta, valstybė" dėmuo. Vadinasi, žlugdyti, riboti, trukdyti vykdyti kalbos gynimo funkcijas turėtų būti traktuojama kaip kenkėjiška veikla valstybės atžvilgiu, kitaip tariant, didesnis ar mažesnis valstybės pamatų griovimas.
Žiūrėkime, ką turime. Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka kovą informuoja atsakingas institucijas, kad kitąmet baigiasi dviejų metų trukmės moratoriumas dėl lietuvių kalbos mokėjimo Lietuvoje dirbantiems karo pabėgėliams iš Ukrainos. Informuoja, kad darbdaviams nepateikus sertifikato apie jų darbuotojo išlaikytą kalbos egzaminą, inspekcija bus priversta imtis priemonių.
Inspekcijos vadovas tik primena įstatymą.
Reaguoja Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė: inspekciją kaltina empatijos stoka ir žada stabdyti „karo pabėgėlių ir juos įdarbinusių įmonių persekiojimą".
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė: „Ta įtampa, kurią sukėlė vienos inspekcijos vadovas, mano supratimu, ji yra ir ne vietoje, ir ne laiku, ir labai nepagarbi nuo karo pabėgusių žmonių atžvilgiu".
Kalbos inspekcijos viršininkas primena įstatymo raidę ir liepą.
LRT radijo laidoje jis sako, jog Vilniaus rajone esantys lenkiški vietovardžių užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Reaguoja I. Šimonytė:„... nė vienas politikas ar valstybės tarnautojas neturėtų pažeisti etikos principų ar savo pasisakymais kurstyti nesantaiką, o priežiūros institucijų veikla turėtų pirmiausia orientuotis į pagalbą žmonėms, konsultavimą, ne į baudimą".
Reaguoja ir kultūros ministras Simonas Kairys: „Šis vadovas tikrai išsiskiria keistu savo funkcijų ir pagarbos institucijai bei valstybei supratimu. Savo pasisakymais jis turėtų spręsti problemas, o ne jas kurti. Todėl ir norisi, kad būtų išnagrinėti jo pasisakymai: ar jie dera su valstybės tarnautojo, valstybės pareigūno solidumu ar tiesiog tinkamu elgesiu".
Puolamas tas, kuris gina kalbą, gerbia įstatymą, vadinasi, ir valstybę (neatmestina, kad jam gresia susidorojimas).
Ką tik prezidentas pasiūlė griežtinti atsakomybę už valstybės išdavimą ir kolaboravimą. Vis dėlto jei triadoje „kalba, tauta, valstybė" pamatinis dėmuo yra kalba, tai kas šiam kontekste yra valstybės sergėtojas ir kas kenkėjas, kieno atžvilgiu tas sugriežtinimas pirmiausia ir turėtų būti taikomas?
