1 nuotr.Sakoma, kad jaunystė - ne yda, greitai praeis. Visi einame link senatvės, bet dažnai elgiamės taip, tarsi senatvės iš viso nebūtų.
Kur link lenkiu? Pastebite, kaip sunku kasdienybėje vyresnio amžiaus žmonėms?
Ryte prekybos centre dairosi vyresnio amžiaus moteris, mat parduotuvės kasose - nė vienos pardavėjos. Tik savitarna. Nenustebčiau, jei daug pensinio amžiaus žmonių į prekybos centrus eina vėliau, kai kasose dažniau sutiksi pardavėjas. Tokia politika, ir ne tik prekybcentriuose. Ir viešajame transporte el. bilietai... ir bankuose į gyvą eilę nepateksi...
Kur apsisuksi, ten senjorų diskriminacija. Mokykitės! Būkite pažangūs! O realybė juk tokia: veikia buhalterinis principas, veikti taip, kad būtų taupiau, efektyviau. Ir tegu niekas nesako, kad čia dėl žmogaus...
Senas žmogus niekam nereikalingas. Kaip tas miško grybas, kol dar jaunas, gražus, niekas pro jį nepraeis pro šalį, o išdidžiai įsidės į pintinę ir nešis, jei grybas senas, - niekas nė nepasilenks prie jo, gal net batu paspirs.
Paslaugų seniems žmonėms tolinimas yra lygiai tokia pat praktika, kam terliotis. Neapsimoka.
Kasdien matome, kaip diskriminuojami senjorai. Čia empatija ne visada veikia. Daugiau empatijos turime paršeliams, nes jie kastruojami be vaistų, sukeliant skausmą. Paršelių žviegimas gali būti prie valdžios institucijų, galime rodyti viešus performansus pilstydami netikrą kraują...
Galime daryti spaudimą atsakingoms tarnyboms, esą kur jos žiūri. O kur žiūrima dėl vyresnių žmonių? Ar jie mums rūpi?
Tai gal prie Vyriausybės ar Seimo paleiskime senų žmonių dejones, kaip jiems sunku dėl ligų, dėl nepritekliaus, dėl visuomenės, verslo ir valdžios abejingumo.
Senas žmogus jau neturi jėgų už save pakovoti. Ir susitaiko su karčia realybe.
