Jurgita ŽEMAITYTĖ: Ir iš kur mes tokie pataikūnai?!

Nepasakosiu nei ligos istorijos, nei medicinos pagalbos kainos, nesiskųsiu dėl nakties, praleistos greitosios pagalbos priėmimo skyriaus koridoriuje, ar patirto streso, kai lieki viena, o akyse išsikrauna mobilusis telefonas.

Tačiau naktelė italų ligoninėje privertė susimąstyti apie lietuvių pataikūnišką mentalitetą. O konkrečiai - apie kalbą.

Taigi Italijos medikai - jauni, gražūs, linksmuoliai - nekalba angliškai. Absoliučiai. Priėję prie paciento, kuris nekalba itališkai, rėžia: „Non parlare inglese!" Ir tiek reikalų. Daryk ką nori, kalbėk kaip nori. Ar jie tikrai nemoka net kelių žodžių angliškai? Abejoju. Tiesiog neketina sukti sau galvos ir laužyti liežuvio. Tu čia atvykėlis - sukis kaip išmanai. Jie savo valstybėje kalba savo gimtąja kalba! Visi užrašai ant kabinetų, informacinių lapelių - tik itališkai, jokių variantų. Esi Italijoje, brangioji, verskis!

Grįžusi namo pasakoju patirtį Santaros klinikose dirbančiai medikei. O kaip pas mus? Kaip jūs bendraujate su pacientu, nemokančiu lietuviškai? Taigi bendrauja angliškai, mat 80 proc. lietuvių gydytojų šią kalbą valdo puikiai. O jeigu prasčiau moka angliškai, tai nėra problemų pasikviesti kolegą. O jeigu pacientas nemoka nei lietuvių, nei anglų kalbos? Tai visada rasim, kas puikiausiai kalba rusiškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai. Šaunu, lietuviai kone poliglotai. Bet ar visada reikia jais būti?

Palikime mediciną, situacijų yra išskirtinių ir žmogaus sveikata turi būti prioritetas. O kaip, pavyzdžiui, išsikvietus pavežėją? Pati save pagaunu, jog programėlėje pamačius, kad atvažiuoja Jusufas, Oleksejus ar Darja, lipu į mašiną, sveikindamasi „dobryj den". Kodėl? Suveikia kažkoks impulsas: moku rusų kalba, tad kalbėsiu šiems žmonėms suprantama kalba. Bet kažkodėl nesuveikia tautiškumo refleksas pasisveikinti „laba diena". Jei moku ir rusų, ir anglų, prisitaikysiu. O gal visgi prisitaikyti turėtų jie? Juk priešingu atveju, atvykėliams niekada nebus poreikio išmokti bent minimaliai kalbėti lietuviškai!

Štai pažįstama skundžiasi kaimynais juodaodžiais. Nuomojasi virš jos butą ir nuo 23 val. neduoda ramybės. Nei jie muzikos klausosi, nei baldus stumdo, tiesiog labai garsiai bendrauja! Kvatoja, šūkauja vienas kitam atsidarę buto langus. „Ką darysi, jų tokia kultūra, jie garsūs, - sako pažįstama. - Teks kentėti." Bet juk mūsų kultūra kitokia! Mūsų taisyklėse yra nustatytas ramybės laikas daugiabučiuose. Tai juk jie turėtų taikytis prie valstybės, į kurią atvyko, normų. O ne diktuoti savo gyvenimo sąlygas!

Kažkada labai pykome ant V.Tomaševskio, interviu „Respublikai" pareiškusio, jog ne lenkai, o lietuviai turėtų integruotis Vilniaus krašte. Tačiau šiandien visos šalies mastu judama būtent tokia kryptimi - pataikaudami užsieniečiams tuoj būsime priversti integruotis savo namuose.