1 nuotr.Kroatija. Įlipu į autobusą, pasakau, iki kokios stotelės reikia bilieto. Atsisėdu prie jaunos merginos, ji, nugirdusi, iki kur važiuoju, apsidžiaugia, kad galės išlipti kartu su manimi. Užsimezga pokalbis.
Pasirodo, mano pakeleivė Anastasija - jauna mergina iš Ukrainos, tokia gležna, kad, atrodo, kroatiškas vėjas nupūs išlipus iš autobuso. Neseniai atvažiavo dirbti į netoli Dubrovniko esantį gan prabangų viešbutį. Džiaugiasi, kad viešbutis išnuomojo nebrangų kambarį greta esančiame kaimelyje, suteikia maistą vieną kartą per dieną (man atrodo, kad tik tiek ji ir valgo...).
Anastasija gimtinę paliko dėl karo, brolis - fronte, tėvai liko Ukrainoje. Apie namus ji nepasakoja, kodėl atskrido būtent į Kroatiją irgi nesanti tikra, net turizmas jai visai ne prie širdies - baigė universitete ekonomiką anglų kalba.
Tačiau garsiai nusistebi: štai ji, pabėgusi nuo karo, viešbutyje sutinka savo tautiečius. Turtingus vyrus, poilsiaujančius su savo gražuolėmis damomis, vieną po kito užsakančius ne pigiausius kokteilius.
Visą dieną jie laiką leidžia prie baseino, tingi net nulipti laiptais prie jūros, o vakare gardžiai vakarieniauja žvakių šviesoje viešbučio terasoje.
O jos brolis fronte. Kaip ir keletas studijų draugų. O kaimyno kūną irgi šildo žvakutės. Tik visai ne romantiškos. Tiek atvirumo ir pakanka.
Anastasija žino, kad Lietuva labai padeda Ukrainai, kad Vilniuje gyvena daug jos tautiečių. Sako, nori kada nors aplankyti mūsų šalį. Tik nusistebi, kodėl ukrainiečiai Lietuvoje kalba rusiškai, o dar labiau akis išpučia sužinojusi, jog didelio poreikio kalbėti ne rusiškai jiems Vilniuje nėra. Dauguma vilniečių moka rusų kalbą - nėra problemos.
Bet ji nesutinka: „Reikia mokytis tos šalies, kurioje gyveni, kalbos. Reikia pažinti jos kultūrą ir gerbti jos tradicijas. Jei atvykai - būk padorus svečias, o ne primetinėk savas taisykles."
Kokia šauni jauna mergina. Gaila, kad ne į Lietuvą persikėlė.
