2 nuotr.Vieną dieną siautėja Seime, šlykščiausiai ragindamas parlamentarus „čiulpti ar laižytis", vadindamas juos „p....bolais" ir pedofilais, savo benefisą paskanindamas bjauriausiais keiksmažodžiais... kitą dieną - prožektorių šviesoje, tiesioginio eterio metu Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje įteikia apdovanojimus. Išsipuošusi publika šypsosi, džiaugiasi, ploja.
Kaip tai įmanoma ir kodėl įmanoma? Negerbiantis nei savęs, nei kitų, mano nuomone, neadekvatus asmuo laukiamas inteligentų, teatro autoritetų draugijoje? Visiems tinka ir patinka tokio žmogaus kompanija? Nepaisant to, kad rytoj jis gal pasiūlys čiulpti garbiam režisieriui ar talentingam menininkui?
Ar kažkokioje paralelinėje realybėje gyvename ir negalime iš jos ištrūkti? O gal atsakymas daug paprastesnis - ten, kur apdovanojami ar apdovanojimus teikia šurajevai, tiesiog nėra žmonių iš didžiosios raidės. Ten nėra tų autoritetų, kurių raštus skaitome po keletą kartų, kieno žodžius cituojame. Nes jeigu jie ten būtų, tikrai netylėtų.
Ar aš klystu? Juk gali būti, jog didžioji visuomenės dalis įprato tylėti. Tarp jų - ir mano minėti autoritetai. Pandemija - puikiausias to pavyzdys. Valdžia pamatavo savo pajėgumus, pasirodė, jog žmogeliai visai ne prieš pasėdėti uždaryti, be darbų, be draugų, be kokybiško švietimo, be medicininės pagalbos. Nebuvo rimtų protestų, net miškuose su kaukėmis vaikščiojo. Daugiausia, kam ryžosi žmonės, tai pikti komentarai internete. O ir šių autoriams mikliai buvo klijuojamos antivakserių ar (kalbėkime tiesiai šviesiai) tiesiog idiotų etiketės. Žodžiu, arba skiepytas, arba durnas.
Bet pandemija baigėsi, o etiketės liko. Dabar durnas tas, kuris žiūri ne vienintelės teisingos nacionalinės televizijos laidas su vieninteliais teisingais vedėjų klausimais ir vieninteliais teisingais pašnekovais. Beje, ar atkreipėte dėmesį, kaip toje televizijoje tas pats ekonomistas vieną dieną komentuoja šalies ekonomiką, kitą rodo savo stilingus namus, trečią kalba apie vaikų ir šunų auklėjimą, o paskui duoda patarimų pradedantiems sportuoti? Tobulas herojus.
Visai kitaip, nei pavyzdžiui, doc. dr. advokatas, pandemijos metu išdrįsęs pasakyti valdžiai, kad leidžia sau per daug. Ar doc. dr. dėstytoja nebe pandemijos metu nusprendusi pakalbėti su tais, ant kurių užklijuotos „nepageidaujamų" etiketės. „Ką jie sau leidžia, - piktinasi vieninteliai teisingi, - užtildyti, blokuoti, uždaryti! Juk ne šurajevai, galintys spjaudytis ant ko papuola!" Tikrai ne šurajevai, laimei.
Šiandien purvas liejasi visur. Pastebėjote, jog praėjusią savaitę ūkininkai nevežė mėšlo prie Vyriausybės, matyt, suprato, jog jei ministrų kabineto vadovė leidžia sau drabstytis „š", tai šito „gėrio" ten tikrai netrūksta. Tas pats Seime, televizijoje, socialiniuose tinkluose. Jau ir pamiršome, kad gali būti kitaip.
Artėja Kristaus prisikėlimo šventė - Velykos. O mes ar prisikelsime?
