3 nuotr.Tikriausiai kiekvieno atmintyje įstrigusios tos Kūčios, kurias patirdavome vaikystėje. Kai prieš savaitę giminės moterys pasiskirstydavo patiekalus, kuriuos ruoš, vyrai sutardavo, ką dovanos vaikams, kad nė vienas neliktų nuskriaustas, o seneliai kuisdavosi namuose, lygindami staltieses, lankstydami servetėles, ar šluostydami šventinį servizą.
Ta gruodžio 24-oji mano šeimoje buvo lyg tornadas. Iki vakaro reikėjo padėti mamai kepti kokią nors įdarytą žuvį ar volioti ją tešloje, skrudinti duoną, tuomet maišyti ją į salotas su pupelėmis, žiūrėti, kaip sluoksnis po sluoksnio silkė sugula į savo minkštą patalą. Mano mama mėgo paeksperimentuoti, būdavo, sugalvos kokias nors salotas, pavyzdžiui, su kalmarais užmaišyti. Kiek juoko būdavo paskui stebėti, kaip į tokius eksperimentus reaguos močiutė, kuriai kalmaras - tai kažkokia protu nesuvokiama vandens pabaisa. Taigi diena virtuvėje baigdavosi pavakare, kai tėtis ragindavo greičiau rengtis, puoštis ir lipt į mašiną. Nešdavome garuojančius puodus, supakuotas dovanas, pilnus maišus kažkokių rakandų, kad tik nieko nepamirštume. Ir pirmyn pas senelius. Ten mūsų tradiciškai jau laukdavo lygiai taip pat apsikrovę, sugužėję tetos ir dėdės.
Sukalbėjus maldelę, pasidalinus plotkelę, imdavome ragauti, bendrauti, juoktis. Koks smagus būdavo tas šventinis šurmulys. Ypač vaikiškoms akims, kai aplink besišypsantys veidai, o kamuoja tik vienas rūpestis - kaip greičiau pradėti dovanėlių dalybas.
Juokinga, bet kaip su pilnais maišais ir puodais važiuodavome pas senelius, su lygiai tokiais pačiais nešuliais grįždavome po Kalėdų. Juk kiekvienas norėjo įdėti savo vaišių. Ir išvažiavimo scena kartodavosi: kol mama neskubėjo su visais atsisveikinti, tėtis jau sėdėdavo užvestame automobilyje ir ragino greičiau „atsibučiuoti". Vaikiškoms akimis atrodė, kad taip ilgai lauktos šventės per akimirką pasibaigė.
Mano vaikystės šventės buvo nuostabios. Suaugus supratau, jog tokios jos būna ne kiekvieno namuose. Bet supratau ir kitą dalyką - ne tie pilni puodai, keptos žuvys ir kalmarai darė šventes stebuklingas. O tai, kad mes susitikdavome. Todėl, jei šiemet negalėsite nukrauti pilno stalo patiekalų, atsiminkite, jog to ir nereikia. Paruoškite tradicinę kūčią, padėkite porą saujų riešutų, giminaičiui pasiūlykite atvežti silkės, kitam - kisieliaus ir kūčiukų... Svarbiausia, ne pilnas stalas maisto, o pilnas stalas žmonių.
