1 nuotr.Visuomet sakoma, kad jaunoji karta yra šalies ateitis. Nuo jos priklausys, kaip mes gyvensime senatvėje, kokioje šalyje gyvens mūsų vaikai ir anūkai. Nuo ko priklauso kuo užaugs mūsų jaunimas?
Štai jau kiek laiko praėjo po to, kai jaunas drąsus dainininkas pasirodė TV laidoje ir pasakė, kad nemato savęs karinėje tarnyboje, nes nepalaiko žudymo meno. Tuomet garbaus amžiaus dėdės jauną, vos 21-erių metų vaikiną apšaukė vatniku, viešojoje erdvėje aiškinosi net laidos vedėjai.
Praėjo ne vienas mėnuo, o puolimas nesibaigė.
Prieš kelias savaites jis turėjo pasirodyti jaunimo festivalyje savo paties gimtajame mieste, tačiau organizatoriai sulaukė puolimo dėl tokio dalyvio.
Tad vaikinas vėl išstojo drąsiai: „Noriu užtikrinti organizatorių reputaciją, todėl iš renginio pasitraukiu savo iniciatyva!"
Nei tą kartą laidoje pasakyti žodžiai apie meilę Lietuvai, nei jo patriotiški kūriniai aršiems kritikams, regis, neįdomūs.
Bet ar visi tie sofų komentatoriai susimąsto, kuo užaugs šis vaikinas ar jo amžiaus jaunuoliai, kurie tiek girdėjo apie demokratiją ir laisvą Lietuvą, o dabar skaudžiai atsimuša į realybę: turėti savo nuomonę nepriklausomoje šalyje nepageidaujama.
Kitaip būsi apšauktas vatniku, sulauksi grasinančių žinučių,raginimų susidoroti, spaudimą pajus net tavo draugai, kolegos ir pan. Gali likti ne tik be balso, bet ir be užsakymų, darbo, ar net galimybės mokytis.
Panašioje situacijoje pernai atsidūrė vienoliktokė, kuri laimėjo viešosios kalbos konkursą, bet sveikinimų savo mokykloje nesulaukė.
Mat jos kalba buvo apie tai, kokia gali būti bloga atmosfera mokykloje. Prabilusi apie problemas mokykloje, mergina sulaukė mobingo iš bendramokslių ir net pedagogų bei buvo priversta keisti ugdymo įstaigą.
Panašių istorijų yra ne viena. Kuo užaugs tai išgyvenantis mūsų jaunimas ir kokias pamokas gaus?
Ir ar jie tikrai bus mūsų ateitis, o gal supratę, kad savo šalyje jiems vietos nebeliko, gerovę kurs svetur?
