24 Kijevo gyvenimo valandos

Netylantis raketų gausmas

Šiandien Kijeve diena trunka tik 19 valandų. Nuo vidurnakčio iki penkių ryto galioja komendanto valanda. Gyvenimas tęsiasi ir naktį, bet tuomet jis apmiršta, tarsi Kijevas nebūtų daugiamilijoninis miestas. Šiandien naktinėje miesto tyloje aiškiai girdimas oro pavojaus sirenos garsas. Jis skamba tarsi vilko staugimas neaprėpiamoje šaltos žiemos erdvėje. Tik vienu muzikiniu tonu žemesnis. Bet toks pat priešiškas ir bjaurus. Retą naktį Kijeve nesigirdi oro pavojaus signalo.

Iš Kijevo kilęs žinomas televizijos laidų vedėjas Mykyta Bielskis prisiminė, kaip pirmosiomis Rusijos agresijos dienomis, skambant artilerijos kanonadai, virš Kijevo girdėjosi raketų, sparnuotųjų raketų ir visų kitų rūšių raketų garsai. Šie garsai priminė beveik virš galvos skrendančio lėktuvo riaumojimą. Nuo 2022 m. vasario pabaigos jis, kaip ir daugelis Kijevo gyventojų, išsiugdė ypatingą muzikinę klausą: „Jei virš namų praskrisdavo raketa, po to per pusę dangaus nuskambėdavo lyg milžiniškas varpas, tai reiškė, kad mūsų priešlėktuvinė gynyba ima veikti. Jei po to pasigirsdavo duslus sprogimas, tas rodė, kad jie pataikė. Jeigu ne, vadinasi, raketa dar kuriam laikui išgyveno ir nekantriai ieško savo taikinio - gyvenamojo pastato sostinėje".

Įsiveržusi priešo kariuomenė buvo išstumta iš sostinės, bet nuo tada jų artilerija bombarduoja Pietų ir Rytų Ukrainos miestus. Kijevo centre, plačioje aikštėje šalia senovinės X-XI a. katedros, galima pasigrožėti Rusijos kariuomenės tankų ir galingų patrankų liekanomis. Visa ši karinė technika buvo sunaikinta sostinės priemiesčiuose.

Tuo metu, kai rašau, į miestą nusileido naktis. Pasigirsta garsūs perspėjimo apie oro antskrydį signalai. Jei per 3-5 minutes paleidžiama priešlėktuvinės gynybos raketa - raketos garsą nesunku atpažinti, jis skamba lygiai taip pat, kaip Holivudo kariniame filme, - vadinasi, į miestą skrenda Rusijos sunkioji balistinė raketa, ir ji jau arti. Dažniausiai tai būna kelios raketos: savotiškas žudikų būrys. Tai šiltas „širdingas pasveikinimas" iš Briansko arba Kursko srities Rusijoje. Arba iš okupuoto Krymo. Rusai taip pat mėgsta apšaudyti Kijevą iš lėktuvų virš Kaspijos jūros. Jiems taip patogiau - tokiu atstumu lėktuvas nepasiekiamas Ukrainos priešlėktuvinei gynybai. Be to, Kijevas yra didelis miestas, todėl jį lengva apšaudyti iš didelio nuotolio. Ir šiuolaikinis pasaulis sugeba pagaminti „išmaniųjų" raketų, kurios skrenda greitai ir toli, pataiko tiksliai, o nuo numatyto taikinio nukrypsta vos kelis metrus. Tuomet ore virš Kijevo pasigirsta garsūs sprogimai: gynėjai atrėmė ataką. Žemyn krenta rusiškos technikos fragmentai, dėl to miestui taip pat kyla pavojus - priešo raketų greitis viršgarsinis, todėl jų fragmentai taip pat naikina ir žudo.

Kijevui padaryta daug žalos. „Mūsų mieste sugriautų ir apgadintų pastatų skaičius - didžiulis, nors fronto linija eina atokiau nuo mūsų. Kijeve sugriauta arba apgadinta apie 800 pastatų, 417 iš jų - gyvenamieji namai", - per televizijos maratoną sakė meras Vitalijus Kličko.

Taip pat aiškiai girdimos Irano bepilotės smogiamosios skraidyklės, nors jos maskuojamos kaip rusiški dronai. Garsas primena mopedo keliamą triukšmą. Kai mopedas iš aukštumų neria į miestą, jo riaumojimas virsta iš dangaus į žemę krentančio orlaivio riaumojimu. Mūsų priešlėktuvinės gynybos kariai neleidžia jam nukristi - jie jį numuša keliasdešimties metrų aukštyje virš namų.

Štai tokia nakties kakofonija virš Kijevo: sunkiųjų kulkosvaidžių serijos, mažų ir galingų raketų ūžesys, sprogimai ir dar kartą sprogimai. Tai tęsiasi gana ilgai, kartais kelias valandas, kartais trumpiau. Danguje virš Kijevo numušama 100 proc. priešo sviedinių, tačiau krentančios Rusijos raketų ir bepiločių skraidyklių nuolaužos sukelia katastrofą. Mieste kyla gaisrai, yra žmonių aukų. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi būti patenkintas - jauniausiam žuvusiam vaikui tik dvi valandos, kitam - vos trys mėnesiai. Žuvo ir jauna pora, o mergina buvo šeštą mėnesį nėščia. Propagandos šaukliai - rusų televizija - dažnai rodo tų raketų paleidimą, o V.Putino ruporai praneša patenkintai auditorijai: „Raketos pataikė į taikinį".

Naktį mieste patruliuoja Nacionalinė gvardija ir ginkluoti Kijevo savigynos būriai. Priešingai gerai žinomam posakiui „alkanas, vadinasi, piktas", kovotojai iš tiesų yra pikti, bet gerai pavalgę.

Šiuo metu naktiniai oro antskrydžiai yra glaudžiai susiję su dienos pavojaus signalais. Teoriškai per šias ilgas minutes ir valandas gyvenimas mieste turėtų sustoti. Bet ne! Ukrainiečių charakteryje visada buvo nemažai anarchijos. Keliuose mažiau automobilių, bet eismas nesustoja. Žmonės beveik akimirksniu priprato prie perspėjimų apie oro antskrydžius ir neskuba eiti į bombų slėptuves. Gyvenamųjų namų ir biurų pastatų rūsiai ir net miesto gatvių požeminės perėjos naudojamos kaip bombų slėptuvės. Troleibusuose prie pranešimo apie kitą stotelę Kijeve pridedamas artimiausios slėptuvės adresas.

„Prisiminimai" miesto gatvėse

Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse, kaip ir prieš karą, gausu prekių ir maisto produktų. Tačiau prekių asortimentas prekybinėse lentynose susitraukė, o kainos pakilo. Dabar jos panašios į kainas Lietuvoje, Lenkijoje ir visoje ES (vidutinis atlyginimas Ukrainoje - apie 500 eurų, - red. past.).

Kijevo metro veikia. Tačiau yra sunkumų. O jei paskelbiamas oro pavojus, metro vagonai tam tikruose maršruto ruožuose, pavyzdžiui, per tiltus per Dnieprą, nebevažiuoja ir tenka laukti.

Kijeve yra giliausias metro pasaulyje. Jis užtikrina patikimą apsaugą, o šiandien, be oficialiai nurodytų slėptuvių nuo bombų, yra ir savotiškas ryšių mazgas. Veikia internetas, jame kuriasi žmonės - reikia pažymėti, kad jie yra gana organizuoti, tiksliau - saviorganizuoti: palei peroną ir giliau stotyse. Tyliai, ramiai. Kažkas įsitaiso ant žemės, kažkas stovi. Kai kurie sėdi ant sulankstomų kėdžių - jas siūlo metro darbuotojai. Rankose išmanieji telefonai su naujienomis iš fronto. Jei vėlai vakare staiga paskelbiamas oro antskrydis, o lauke jau komendanto valanda, žmonės praleidžia naktį ten, metro.

Žmonės - ramūs ir susikaupę. Nė šešėlio nevilties ar panikos. Jie - rimti ir nėra nusiminę. Yra nemažai maskuojančiais drabužiais vilkinčių žmonių. Dažnai ginkluoti, kartais su kulkosvaidžiu ant peties. Tai - kariškiai.

Pasirūpinta net paminklais

2022 m. 59-oji Venecijos bienalė buvo pažymėta simboliu - paminklą saugančiomis smėlio maišų krūvomis. Iš tiesų paminklai Kijeve nuo pagrindo iki pat viršaus tvarkingai „supakuoti" dešimtimis smėlio maišų. Taraso Ševčenkos paminklą jo vardu pavadintame parke dengia stori mediniai skydai su metalinėmis briaunomis. Todėl šiandien jis atrodo kaip didelis stačiakampis kiautas. Kitas atpažįstamas Kijevo simbolis - paminklas Šventajam Volodymyrui (kijeviečiai jį nuo seno vadina „Volodia su kryžiumi") - nuo pirmųjų rusų invazijos dienų buvo apsuptas tankiu žalių smėlio maišų žiedu. Iš po šios krūvos kyšojo tik kryžiaus viršūnė. Dabar jis žvelgia į Dnieprą nebesislėpdamas. Volodymyras Šventasis saugos save. O paminklas Panikovskiui, literatūriniam Ilfo ir Petrovo „Aukso veršio" herojui, parke, esančiame Chreščatyko ir Prorizna gatvių kampe, vis dar džiugina akį be karo laikų atributų - smėlio maišų.

Miesto centre, Chreščiatyko gatvėje, rotušės kieme, yra Taraso Ševčenkos biustas. Pjedestalas sudarytas iš vienas prie kito sustumtų prieštankinių ežių. Toks dabar laikas.

Dienos metu Kijevo gyventojai dažniausiai vyksta į darbą. Aukštų pastatų langai dažniausiai užklijuoti skersai. Kaip filme apie Antrąjį pasaulinį karą. Bet tai yra logiška - jei ką, toks sprendimas apsaugo nuo dūžtančių stiklų. Kijevo gyventojai, remdamiesi patirtimi, neslepia, kad tai gali nutikti bet kada. Pastaruoju metu smarkiai išpopuliarėjo atlikėjo „Šnūro" daina, kurioje yra priedainis: „Kaip gerai, kaip gerai mes anksčiau blogai gyvenome". Tačiau apskritai rusiškos popmuzikos tiek sumažėjo, kad galima manyti, jog ji iš viso išnyko. Ir tai nekelia jokio gailesčio ar prisiminimų.

Suoliukai prie daugiabučių namų įėjimų - tušti. Seneles, dažnai už nugaros vadintas „rentgenu" ar net „prokuratūra", anūkai išsivežė gyventi į priemiesčius ar į savo namus. Užtat mažiau kalbama apie tai, koks šiandien blogas jaunimas ir kokios didelės komunalinių paslaugų sąskaitos. Tiesa ta, kad daugumą pensininkų remia valstybė. Kaip sakė britų premjerė Margaret Tečer (Margaret Thatcher), „biudžeto pinigų nėra, yra tik mokesčių mokėtojų pinigai". Štai tokie tie jauni žmonės, įskaitant ir tuos, kurie fronte.

Gyvenimas stringa, bet nesustoja

Vakare gyvenimas mieste virte verda, beveik kaip ir prieš karą. Šiandien jis vis dažniau vadinamas „Didžiuoju karu". Žmonės tiki pergale. Net jei žinios iš frontų nėra geros. Jie tiki, kad šalis taps kitokia. Nauja ir patogi.

Vakaras. Kavinės dirba. Iš pradžių, per pirmuosius pusantrų metų nuo karo pradžios, kai buvo išjungta šviesa, vyko susibūrimai prie žvakių šviesos. Tada atsiskaitydavome tik grynaisiais pinigais. Šiandien Kijeve populiarus pokštas: „Ar norėtumėte gyventi ateities Rusijoje? Jokiu būdu!!! Aš visai nekalbu kiniškai!".

Gatvės iš dalies apšviestos. Priešas raketomis smogia į miestą ir į priemiesčiuose esančius energetinės sistemos įrenginius. Į namus tiekiama elektra, tačiau žmonės raginami ja naudotis taupiai, nejungti be reikalo. Šiandien Kijeve elektra į namus tiekiama pagal sąlyginį apytikslį ritmą: dvi valandas garantuotai tiekiama elektra, keturias valandas elektra gali būti tiekiama arba ne, ir keturias valandas garantuotai išjungiama. Kiekvieną dieną intervalai tarp elektros energijos tiekimo nutraukimų ilgėja. Kažkas savo kieme turi generatorių.

Miestiečių širdyse įsitvirtino mintis, kad jie gali gyventi be elektros, taigi dažnai ir be karšto vandens bei šildymo, o svarbiausia - be Rusijos. Be Rusijos apskritai. Beje, spaudoje šalies pavadinimas paprastai rašomas mažąja raide. Kaip ir jos valdovo pavardė.

Jau vakaras. Po žeme važiuoja metro vagonai. Žmonės grįžta namo. Dieną vyksta vienas, du ar trys oro antskrydžiai.

Daugelis tų, kurie anksčiau su kaimynais sveikindavosi palinkčiodami galva ar sausai pasisveikindami, dabar sveikinasi kaip šeima. Gyventojų laiptinėse sumažėjo beveik perpus. Todėl jie džiaugiasi, kad visi, kurie dar neseniai buvo karo pabėgėliai, grįžta namo. Viename iš Kijevo Holosiovskio prospekto 91namo aukštų iš keturių butų gyventojai grįžo į du. Vaikinas iš Luhansko, kuris nuo 2015 m. nuomojosi butą, nenorėdamas gyventi „Rusijos pavasaryje", apsigyveno čia. Dabar jis fronte. Jo gražuolė žmona išvyko į Vokietiją, kad pagimdytų vaiką toli nuo rusiškojo pasaulio. Kaip pabėgėlė. Koks jų likimas? Ar Marija ir Andrijus dar kada nors pamatys vienas kitą?

Vasilkovskos gatvės 3 pastatui pasisekė. 2022-ųjų, vasario 24 d., penktą valandą ryto, į jį būtų pataikius sparnuotoji raketa, bet ji atsitrenkė į už kelių metrų nuo daugiaaukščio stovintį reklaminį stendą. Stendas, nepaisant to, jog smarkiai apdegė, netrukus buvo atkurtas. Šis įvykis dar kartą patvirtino, kad verslas nepavaldus ribojimams, ir, ką įrodo karo praktika, laikui.

Naktį vėl pasigirdo sirena: perspėjimas apie oro antskrydį. Iš klasikinės literatūros sirenos mums pažįstamos kaip būtybės, kurios savo saldžiu giedojimu vedė Odisėją ir jo palydovus tiesiai į mirtį. Nauji laikai gimdo naują būtybę. Sirenos. Kada jos baigsis?