Amerikiečių reportažas apie „Ukrainos Veneciją" sukėlė pasipiktinimą

„Moterų miestas"

Leidinys Vilkovę apibūdina kaip užmirštą žvejybos uostą su kanalais vietoje gatvių, dėl kurių ji kartais vadinama „Ukrainos Venecija".

Vilkovė yra netoli sienos su Rumunija ir Moldova, tačiau ją supa upės, pelkės ir užtvaros, todėl vengiančių tarnybos ir norinčių pabėgti asmenų laukia sunkus ir pavojingas kelias: vieni vyrai sugebėjo kirsti sieną, kiti žuvo arba buvo sugauti.

„Rumunija vilioja ir yra matoma kitoje Dunojaus pusėje, Moldova irgi labai arti, todėl pabėgimas yra neįprastai viliojantis", - rašoma straipsnyje.

Ši teritorija ne kartą ėjo iš rankų į rankas - nuo 1812 m. priklausė Osmanų imperijai, Rusijai, Moldovai, Rumunijai, vėl Rusijai, Ukrainai, Vokietijai, vėl Rumunijai, Sovietų Sąjungai, trečią kartą Rumunijai, vėl Sovietų Sąjungai ir vėl Ukrainai, dėl to vietos gyventojams nesusiformavo stabilus lojalumo jausmas.

Iki Rusijos-Ukrainos karo Vilkovėje gyveno beveik 8 tūkst. žmonių. Iki 2025 m. pabaigos jų liko tik apie 5 tūkst., tačiau tikslų skaičių sunku įvardinti, nes daugelis vyrų slepiasi nuo mobilizacijos.

Vyras, vardu Ivanas, pasakojo, kad buvo mobilizuotas, išvežtas į mokymo bazę, iš jos pabėgo ir dabar slepiasi namuose Vilkovėje.

Visi mero biuro darbuotojai, išskyrus miesto vadovą, moterys, tikino meras Matvejus Ivanovas: „Moterys dabar visur mieste. Joms tai patinka, nes jos kontroliuoja visas veiklos sritis ir yra čia viršininkės." Save jis įvardino vieninteliu likusiu vyru „ar bent jau vieninteliu, kuris yra matomas".

Kritika

Į amerikiečių leidinio straipsnį netruko sureaguoti portalas „tsn.ua", kurio žurnalistai taip pat susisiekė su M.Ivanovu.

„Publikuota citata, kad miesto merijoje neliko vyrų, išskyrus mane, yra netiesa. Kai manęs paklausė, aš atsakiau, kad mūsų komunalinės sferose - mokyklose, darželiuose ir ligoninėse, tradiciškai dirbo moterys. Miesto taryboje taip pat beveik vien moterys. Beveik, bet ne vien. Tai yra svarbu. Ir aš nesu vienintelis vyras merijoje.

Kartu dirba žemės inspektorius, pavaduotojas ir kiti specialistai. Iš Vilkovės, kaip ir iš kitų miestų, daugelis vyrų išėjo ginti Ukrainos, ir mes be galo jais didžiuojamės. Žinoma, vyrų trūkumas reiškia papildomą naštą moterims. Jos rūpinasi šeimomis, miesto ekonomika ir savanoriauja. Bet tai yra kaina, kurią mokame už laisvę, o ne nuosmukio ženklas", - pabrėžė M.Ivanovas.

„Man taip pat buvo užduodami klausimai apie vengiančius tarnybos ir iš šalies bėgančius asmenis. Vilkovė - natūrali tvirtovė. Landšaftas ir pasienio statusas apsunkina bet kokius bandymus neteisėtai kirsti sieną. Kalbu apie 800 m ilgio sraunią vandens kliūtį. Taip, tam tikri neteisėti sienos kirtimo atvejai gali būti, tačiau tai nėra sistema ar pagrindinė miesto gyvenimo tema. Vietos gyventojai - tikri patriotai, ir visokeriopai padeda kariuomenei", - patikino jis.

Apibendrindamas meras pažymėjo, kad nesąžininga vadinti Vilkovę „apleistu žvejybos uostu", nes, nepaisant karo, miestelis dirba ir vystosi.