1 nuotr.Įvyko tai, kas seniai turėjo įvykti - ES pripažino, kad reikia stiprinti pensijų sistemą, kitaip ji „subyrės į šipulius". Apie tai rašo „Latvijas Avize".
Istoriškai dabartinė pensijų sistema buvo kurta tikintis, kad išėjęs į pensiją asmuo gyvens tik kelerius metus, taip darant prielaidą, jog darbuotojų skaičius viršys pensininkų skaičių. Abi šios prielaidos buvo klaidingos.
Medicinos ir sveikatos priežiūros sistemos plėtra padidino išėjusių į pensiją žmonių gyvenimo trukmę.
Jei praėjusio amžiaus viduryje į pensiją išėjęs asmuo vidutiniškai gyvendavo 5-10 metų, tai šiandien tose šalyse, kur veikia tinkamai išvystyta sveikatos priežiūros sistema, minėtas rodiklis siekia 15-20 metų.
Pavyzdžiui, 1956 m. Latvijoje į pensiją išėję vyrai vidutiniškai gyvendavo dvejus metus, moterys - dešimt. JAV ir Vakarų Europoje pensininkai nerūpestingu gyvenimu vidutiniškai džiaugdavosi 3-5 metus, o likusiame pasaulyje daugelis iš viso nesulaukdavo pensinio amžiaus.
Dabar net Afrikos šalyse į pietus nuo Sacharos, kurios negali pasigirti aukštu pragyvenimo lygiu ar išvystyta medicina, pensininkai gyvena iki penkerių metų, o tokiose šalyse kaip Kanada ir Japonija - apie 18-20 metų. Likusios išsivysčiusios šalys taip pat artėja prie šių rodiklių.
Norint tinkamai aprūpinti pensininkus, būtinas nemažas dirbančiųjų skaičius. Pageidautina, kad vienam pensininkui tektų du dirbantieji, nes valstybinė pensija sudaroma iš darbuotojų socialinių įmokų.
Tačiau dėl pasaulinės urbanizacijos, išsilavinusių moterų skaičiaus augimo, jų įsitraukimo į darbo rinką bei daugybė kitų veiksnių prasidėjo demografiniai pokyčiai, lėmę gyventojų skaičiaus mažėjimą beveik visame pasaulyje, išskyrus Afriką.
Visos šios problemos ypač aktualios klestinčiai Europai, todėl Europos Komisija ragina ES valstybes sukurti veiksmingesnes pensijų sistemas, kurios papildytų valstybines pensijas ir užtikrintų, kad į užtarnautą poilsį pasitraukę senoliai neliks be pajamų.
