Gabrieliaus ir Gitano peštynės kitų valstybių kontekste

Seimo kanceliarijos Tyrimų skyrius apžvelgė įvairias valdymo formas turinčias valstybes: parlamentines respublikas (Čekija, Estija, Latvija, Suomija, Vokietija, Slovakija), prezidentinę respubliką (JAV), pusiau prezidentines respublikas (Lenkija, Prancūzija), konstitucines monarchijas (Jungtinė Karalystė, Kanada, Nyderlandai, Švedija). Daugiausia dėmesio skiriama skirtingų valdžios institucijų vaidmeniui ir įgaliojimams ambasadorių skyrimo procese.

Iš apžvelgtų valstybių dažniausiai ambasadorių skyrimo procese dalyvauja vykdomosios valdžios institucijos (Vyriausybė ir prezidentas arba karalius), parlamentas ambasadorių skyrimo procese dalyvauja JAV. JAV Senatas pasižymi ypač reikšmingais konstituciniais įgaliojimais šioje srityje. Visais aptariamais atvejais valstybės vadovas dalyvauja ambasadorių skyrimo procese, tačiau Jungtinės Karalystės ir Kanados atvejais monarchų įgaliojimai tėra simboliniai. Išskyrus JAV, visose šalyse ryškus užsienio reikalų ministrų bei vyriausybių vadovų vaidmuo.

Išskirtinio dėmesio vertas Lenkijos atvejis, šioje valstybėje įstatymiškai įtvirtinta privalomą konsultacinę funkciją tarp Vyriausybės ir prezidento atliekanti institucija. Pastebėtina, kad Lenkijos Diplomatinės tarnybos įstatyme įtvirtinta speciali kandidatų į ambasadorius kompetencijų vertinimo tvarka. Siekiant įvertinti kandidatų tinkamumą eiti ambasadoriaus pareigas, Užsienio reikalų ministerija suformuoja Diplomatinės tarnybos konventą. Įstatymas numato, kad užsienio reikalų ministras, prieš pateikdamas prezidentui ambasadoriaus kandidatūrą, privalo pasiteirauti Konvento nuomonės. Į Konvento sudėtį įeina:

1) užsienio reikalų ministras arba jo deleguotas ministerijos vadovybė narys;

2) Diplomatinės tarnybos vadovas;

3) Lenkijos Respublikos prezidento kanceliarijos atstovas, paskirtas Lenkijos Respublikos prezidento kanceliarijos vadovo;

4) ministro pirmininko kanceliarijos atstovas, paskirtas ministro pirmininko kanceliarijos vadovo.

Čekijos, Estijos, Slovakijos parlamentai neturi galių ambasadorių skyrimo procese, tačiau parlamentų užsienio reikalų komitetuose yra organizuojami susitikimai su būsimais ambasadoriais, kurių metu yra aptariamos jų veiklos gairės. Konsultacinę funkciją ambasadorių paskyrimo procese atlieka ir Latvijos bei Lenkijos parlamentų užsienio reikalų komitetai.

Jungtinės Karalystės, Kanados, Nyderlandų, Prancūzijos, Suomijos, Vokietijos parlamentai įstatymiškai neturi galių ambasadorių skyrimo procese ir jame nedalyvauja, šiose valstybėse ambasadorius skiria Vyriausybė ir prezidentas (priklausomai nuo valdymo formos, tai gali būti ir monarchas arba jo atstovas). Švedijos parlamentas taip pat nedalyvauja ambasadorių skyrimo procese, tačiau Riksdago Konstitucijos komitetas reguliariai tikrina visus Vyriausybės atliekamus aukštesniųjų valstybės tarnautojų paskyrimus, taigi yra atliekamas ir ambasadorių paskyrimo vertinimas, ar nebuvo pažeisti atitinkami įstatymai.

Lietuvos ambasadorių ir kitų diplomatinių atstovų skyrimo užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose tvarką nustato Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas. Pagal 49 straipsnio 1 dalį: „Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną), Vyriausybės teikimu skiria Respublikos prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo ministras pirmininkas."

Pagal 49 straipsnio 2 dalį: „Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, diplomatinį atstovą prie tarptautinės organizacijos Vyriausybės teikimu skiria Respublikos prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo ministras pirmininkas."

Įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje nurodoma: „Diplomatiniu atstovu gali būti skiriamas tik diplomatas, turintis Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą."