Karas sužalojo širdį, bet ne tikėjimą

Vitalijus Keršis svarsto: nežinia, kas jį saugo ir globoja, gal seneliai aukštybėse, nes visos minos, kulkos, sparnuotosios raketos ar mirtį nešantis bepilotis orlaivis nepalietė, net įdrėskimo kūne nepaliko. Tačiau penkių dienų apgultis prie Zaporožės, dieną naktį žemei dundant savo padarė - nuo vibracijos sustreikavo jo širdis, ritmas iki šiol taip ir neatsistatė.

Mirties kvapas tvyro ore

„Niekada negalėjau patikėti, kad žemė gali būti krauju permirkusi. Ir aš ją mačiau. Ir užuodžiau - mirties kvapas klaikus, nė su niekuo nesumaišysi. Ir niekada nepamirši. Kulkos greičiu atsidurdavom mums skirtose pozicijose. O tų pozicijų nebėra - išsprogdintos, užverstos! Iš buvusių žeminių, apkasų, lapės olomis mūsų vadinamomis, kyšo negyvų karių kūnai, aplink mėtosi nutrauktos žuvusiųjų galūnės - ten plaštaka, ten - koja... Jei yra kas gyvo, tai - šmirinėjančios žiurkės, dydžio sulig katinu. Aplink guli mūsiškiai, guli ir rusų kūnai, vasaros karštyje greitai irstančių kūnų smarvė sunkiai pakeliama, pykina, po to kelias dienas nuo jos negali atsiplauti. Laidoti nėra kada, jei nenori tapti vienu iš jų - greitai kasiesi po žeme, po mirusiais... Žiemą tokiose pozicijose kai kurie kariai šildėsi atsigulę ant ką tik žuvusių draugų kūnų", - pasakojo Vitalijus.

Pozicijas užsiėmė vienai parai, o teko išgyventi net penkias paras, apšaudomiems rusų tankų ir mirtį skraidančių „kabų". Ką su savimi atsinešė, tą ir turi. Pritrūksta vandens. Tada gelbsti ausys. Iš apkaso atsargiai išlenda tik esant spengiančiai tylai. Susiranda žuvusiųjų besimėtančią kokią likusią apysveikę kuprinę - gal nors šlakelis vandens gertuvėje bus likęs.

„Kare jokios romantikos, jei kas karą taip įsivaizduoja. Gelbėjo humoras... Juodas humoras. Panikos negalėjom net arti prisileisti", - sako.

Su naujokais, ypač prisižiūrėjusiais filmų, sunku - senbuviai nepatiklūs. Budi naujokas, ir tu su juo - kad, neduok Die, neprisnūstų. Sumų regione po tokios nedovanotinos klaidos priešas, pagailėjęs kulkų, durklais išpjovė visą vyrų grupę.

Vitalijus girdėjo, kaip buvo sunkiai sužeistas jo kovų bičiulis, 25-erių metų vaikinas. „Per raciją išgirdom, kaip jis panešė: „Sunkus 300-tasis, neišsikapstysiu, greitai būsiu 200-tasis... Perduokit žmonai, kad ją labai myliu...". 300-tasis reiškia sunkiai sužeistas, 200-tasis - žuvęs... Jo gelbėti išskubėjo kitas kareivis. Per raciją pranešė, kad reikalingi medikamentai. Kol mūsų bepilotis orlaivis su medicinos priemonėmis buvo pakeliui, tą vietą užfiksavo priešo kovinis bepilotis orlaivis, po žeme palaidojęs du kovos draugus. Bet kūdikio besilaukiančiai žmonai jo paskutinius žodžius perdavėm", - V.Keršis dalinasi nuotrupomis iš karo baisumų.

Su Ukraina nuo 2014-ųjų

V.Keršis ryšius su ukrainiečiais užmezgė 2014 metais: rinko ir gabeno paramą, o atvykęs kuriam laikui pasilikdavo antiteroristinėje zonoje veikiančiuose savanoriškuose junginiuose. Nuo 2022-ųjų, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, V.Keršis užsiėmė logistika Charkovo ir Kijevo regionuose. Kariškius karo zonoje ir civilius metro požeminėse stotelėse, priedangose aprūpindavo higienos reikmenimis, maisto produktais, medikamentais, elektros generatoriais, evakavo žmones. Iš arti matė ir pasaulyje išgarsėjusią Bučą - matė tai, ko nė viename siaubo filme nepamatysi; mokė nedideles vyrų grupes veikti priešo užnugaryje.

„Aš anksti susidomėjau kariniu parengimu. Vos sulaukęs 16-ojo gimtadienio tapau Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos savanoriu, tarnavau Lietuvos kariuomenėje, mokiausi generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje. Ir dar bekariaudamas Ukrainoje pasiprašiau į Lietuvoje kuriamas karines komendantūras", - pasakojo karys.

Į Joniškį V.Keršis grįžo ne savo noru - baigia galioti jo pasas. Tad teko nutraukti kontraktą su viena iš pėstininkų brigadų ir grįžti. Tačiau įsitikinęs, jei sveikata leis - tik trumpam.

Kas toliau?

Vitalijus nerimauja: ramu, bet nuo skraidančių lėktuvų ūžesio jis krūpčioja, tas garsas primena zvimbiančias raketas ir bepiločius orlaivius. Jo kovų draugai kiekvieną minutę lenktyniauja su mirtimi, tik ne visi tas lenktynes laimi: iš 30 buvusių brigados vyrų liko 14, iš jų tik septyni dar gali priešintis ir kovoti, likusieji - sužeisti.

„Užsiverbuoti į vieną ar kitą dalinį Ukrainoje nėra sunku, nes iškabintuose plakatuose, per radiją ir televiziją kviečia įvairios brigados... Ir aš taip patekau į vieną iš brigadų, nuo 2014-ųjų pažįstu daug kariškių. Tik nepatinka, kai man priekaištauja - ai, tu ten už pinigus... O kas jums trukdo važiuoti ir už 1,5 -1,8 tūkstančio eurų pabūti gyvu taikiniu? Ta suma nėra jau tokia įspūdinga - už tuos pačius pinigus perki degalus transportui, perkiesi batus, uniformą, aprūpinimas maistu yra, bet jėgai ir ištvermei kaupti perkiesi sau riešutus, šokoladą..."

Kokios nuotaikos karštuosiuose taškuose? „Kariai pervargę, bet dvasia stiprūs - pasiduoti nepasiduos", - užtikrina Vitalijus.

Kiek ilgai šis karas dar tęsis? „Šito niekas nežino".

O jei patektų į nelaisvę? „Taip nenutiks niekada. Visada su savimi nešiojuosi du budinčius šovinius, jei vienas nesuveiktų... Nes kam pasiduoti į nelaisvę gyvam? Kad iš tavęs išsityčiotų ir vis tiek paleistų kulką į kaktą?"

Ką darys, jei sveikata nebeleis grįžti į kovos pozicijas? „Siūlysiuosi vairuotoju-paramediku greitosios medicinos tarnyboje iš karo zonos evakuoti sužeistus karius."

Kam Vitalijui karas? „To paties manęs ukrainiečiai klausia. Nežinau.... Durnius... O jei rimtai, tai geriau priešą sulaikyti ukrainiečių žemėje, negu laukti, kol priešas ateis pas mus..."