Ne viską galima pakišti po teroro skraiste

Dagestano gubernatorius Sergejus Melikovas išpuolį pavadino mėginimu destabilizuoti padėtį regione. Apie terorizmo pavojus „Respublika" kalbasi su dimisijos pulkininku, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginio prognozavimo skyriaus Išorinės informacinės aplinkos vyriausiuoju ekspertu Ignu Stankovičiumi.

- Nors išpuolis buvo kruvinas, apie jį, skirtingai nuo išpuolio „Crocus" arenoje, nėra daug kalbama. Kodėl?

- Kaip aš suprantu, čia ryškiausia yra kriminalinė dedamoji, kurią pakišti po tarptautinio terorizmo „skraiste" nėra taip paprasta, todėl kilęs ažiotažas rimsta. Kiek gilinausi į šią istoriją, labiausiai tikėtina, kad vietos regiono vadovai ir policijos vadas ar vadai kažko nepasidalino tarpusavyje, dėl to kilo konfliktas ir buvo atakuoti policininkai. Tikėtina, kad toks traktavimas tiko ne visiems, todėl skubiai buvo pamėginta kriminalą pateikti kaip galimą terorizmą.

Kita vertus, situacija tikrai kelia papildomų klausimų. Tarkim, jeigu buvo grynai kriminalinis santykių aiškinimasis, kam reikėjo atakuoti ne tik cerkves, bet ir sinagogas? Kas tai lėmė? Gal tikrai kažkuriuo momentu įsijungė Islamo valstybės ar kitų teroristinių islamistų organizacijų dedamoji? O gal tai - specialiųjų tarnybų darbas? Juk jeigu jos sugeba susprogdinti gyvenamuosius namus Maskvoje, tai ką joms reiškia padegti šventyklą, taip jei ne paslepiant, tai į antrą planą nustumiant kriminalinę dedamąją?

Neatmestina prielaida, kad prasidėjusiu „kriminaliniu karu" galėjo pasinaudoti ir vietiniai ekstremistai. Deja, iš pasiekiamos informacijos daryti konkrečias išvadas yra sudėtinga. Viena vertus, ekstremistai pademonstravo savo galias, kita - jų įsikišimas kriminalinę istoriją pavertė teroristiniu išpuoliu, taip atverdamas kelią naujoms manipuliacijoms.

- Nurodoma, kad cerkvė ir sinagoga Derbente buvo aiškiai įvardytos kaip išpuolių taikiniai, taip pat stačiatikių cerkvė Machačkaloje. Gal visgi galime kalbėti ir apie religinį konfliktą?

- Bet kuriame daugiakultūriniame regione visuomet yra įtampų ir skirstymų į „mus" ir „juos. O kai atsiranda uždaresnė grupuotė, įtampa tik stiprėja. Ji gali būti nedidelė ar valdoma, bet ji vis tiek yra. Jeigu dominuoja tolerantiški asmenys, įtampos neišsiplės, bet jeigu dominantai yra netolerantiški, tuomet netoleranciją nesunku išvystyti iki agresijos.

Įtakos gali turėti ir politinė situacija. Jeigu politikai matys, kad įtampa jiems geriau, nes atsiveria naujos galimybės, skatins ją. Jeigu nuspręs, kad geriau ramybė, įtampą slopins. Tik čia reikia atminti, kad skatinama netolerancija gali tiek išsiplėsti, jog taps nesuvaldoma ne tik politinėmis, bet ir karinėmis priemonėmis.

Dagestano musulmonai teigia, kad visuomet buvo tolerantiški, visuomet buvo draudžiama agresija prieš kitas tikybas. Tikrovėje vieni dvasininkai galėjo kalbėti taip, kiti - kitaip

Įtakos tolesnei eigai turės tai, kaip situaciją pateiks politikai ir žurnalistai. Jie irgi turi svarų balsą, todėl neabejotina, jog proislamiški pateiks vienaip, prorusiški - kitaip. Bet koks incidentas visuomet iškeliamas į pirmuosius puslapius, nes tai sulaukia daugiau dėmesio. Jeigu dar bus pakurstytas vietinis informacinis laukas, galėsime kalbėti ir apie religinę dedamąją.

Tačiau net ir tokiu atveju minioje turi būti vedlys, islamistas, specialiųjų tarnybų agentas, provokatorius ir t.t., kuris visą minios įniršį nukreiptų reikiama linkme. Kaip buvo šį kartą, atsakyti galima tik turint patikimą informaciją, bet tokios nėra. Mano nuomone, šios istorijos raktas vis tiek yra kriminalinių elementų santykių aiškinimasis, o visa kita atsirado to išdavoje.

Prisiminkime, kiek buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius turėjo saugos įmonių, kurios vėliau dalyvavo Maidane, puldinėjo V.Janukovyčiaus kritikus ir aktyvistus.

Manyčiau, kad vietiniai Dagestano vadovai turi pusiau kriminalinę grupuotę, kurią naudoja savo reikalų sprendimui. Sistema, kuri yra korumpuota, bus ir kriminalizuota. Ji be kriminalinio elemento išsiversti negali, kadangi yra taisyklės, kurių laikytis žmonės verčiami jėga. O ir policija gali tame dalyvauti, jeigu ji nesugeba kontroliuoti situacijos, tuomet situaciją valdo kriminalas.

- Rusų žiniasklaidos nuomonės dėl išpuolio išsiskiria. Vieni nurodo, kad nėra jokio ryšio tarp užpuolikų ir islamistų, kiti teigia, kad incidentas susijęs tiek su įkaitų drama Rostovo prie Dono kalėjime, tiek su „Islamo valstybe".

- Viską lemia tai, kas informaciją skelbia. Apjuodinti oponentą visuomet gerai, bet toks nuomonių skirtumas rodo, kad rusiškas elementas nėra tolygus ir situaciją mato skirtingai.

Be to, Rusijos pilietis nebūtinai turi būti rusas stačiatikis. Jis gali būti musulmonas ar šiaip tolerantiškas žmogus, kuris neigs visas sąsajas su teroristais, nes jo aplinkoje nėra radikalų. Kitas, priešingai, susiduria tik su radikalais, todėl teigs, kad visi musulmonai yra banditai ir būtent tokie siautėjo Dagestane. Spektras labai platus, o tam įtakos turi ir asmeninė patirtis.

Tarkim, sutikome japonų tautos atstovą, pabendravome su juo. Jeigu jis patiko, sakysime, kad visi japonai geri. Ir priešingai, jeigu įgysime kitokią patirtį, sakysime kitaip. Mes pripaišome visai tautai savybes pagal vieną ar kelis individus, vėliau patys tuo patikime ir skleidžiame atitinkamą žinią. Nors ji yra klaidinga.

- Dalis rusų politikų dėl išpuolio suskubo kaltinti Kijevą ir Vakarus. Rastas naujas patogus naratyvas bet kokiam incidentui paaiškinti, nutylint apie silpstančią centrinės valdžios įtaką regionams?

- Tarybinių laikų pabaigoje Lietuvoje dėl visko buvo kalta KGB ir rusai. Patys buvome prisidirbę iki ausų, bet patogiau buvo kaltinti aplinkybes.

Ten vyksta tas pats ir vienu šūviu nušaunami du zuikiai. Rusų bendruomenė toliau nuteikiama prieš Ukrainą, ir antra - pateisinamas asmeninis neveikimas. Patogu, nes vyksta karas, Ukraina atakuoja, todėl čia jau ne policijos, o kariuomenės ar specialiųjų pajėgų reikalas. Taip nesunkiai galima pateisinti tiek Rusijoje tvyrančią betvarkę, tiek šalį valdančią politinę-kriminalinę sistemą bei suduoti priešininkams informacinį smūgį, nes vis tiek bus tokių, kurie tuo patikės.

Viską, kas Rusijoje vyksta neigiamo, bandoma suversti ukrainiečiams, tačiau dalis rusų jau suvokia, kad realybė yra kitokia. Netgi Rusijos Federacijos Tarybos narys Dmitrijus Rogozinas akcentavo, kad jeigu rusai patys nesugeba pripažinti savo silpnųjų pusių, jie nepajėgs ištaisyti ir pridarytų klaidų.

Visgi, kol vyksta karas, galima neabejoti, kad visą laiką bus tokių, kurie kiekvieną neigiamą dalyką, būtų tai realu ar pritempta, bandys pateikti kaip Ukrainos veiksmų padarinius. Informacinio karo abėcėlė - „jeigu blogai, tai oponento darbas, jeigu gerai, tai mano pasiekimai".

- Grįžtant prie išpuolių. Netrukus Prancūzija, kurioje musulmonų ypač daug ir kur kruvini incidentai nėra retenybė, priims Olimpines žaidynes. Ar šaliai pavyks užtikrinti jų dalyvių ir žiūrovų saugumą?

- Į klausimą atsakysiu taip - jeigu Dievulis bus palankus, tuomet pasiseks užtikrinti. Reikia vertinti tris veiksnius: teroristų pasiruošimą, prancūzų specialiųjų tarnybų pasirengimą ir, svarbiausia, aplinkybes, kurių neįmanoma prognozuoti, bet negalima nuvertinti.

Gali atsitikti taip, kad silpnajai pusei (teroristams) ims ir pasiseks. Toks masinis renginys yra patrauklus taikinys, todėl labai svarbi tampa prevencija - t.y., kiek specialiosios tarnybos sugebės sutrukdyti pasirengimus. Sistema yra, tikiu, kad ir vidinė agentūra veikia, tačiau daugiausia problemų kels centrinio valdymo neturinčios mažos grupelės ar pavieniai dariniai, kuriuos sunku užčiuopti.

Pareigūnams teks daug dirbti renginių metu ir guosti galėtų nebent tai, kad pagrindinės atakos, jei tokios ruošiamos, būtų centralizuotos. Didelės operacijos planuojamos ir, atitinkamai, specialiosios tarnybos planuoja kontrpriemones: prevenciją, užkardymą, įtariamųjų sulaikymą. Net jeigu žmogaus teisių gynėjai ims šaukti, kad suėmimai nėra teisėti, manau, žmonių gyvybės yra svarbiau.

Beje, daug lems ir piliečių įsitraukimas, bendradarbiavimas arba jo nebuvimas. Tenka pripažinti - jeigu visuomenė nusišalins, policija viena nepajėgi užkirsti kelią teroro aktams. Ypač - Prancūzijoje, kur netrūksta musulmonų ir jų nuotaikos gali būti pačios įvairiausios.

- Ar įmanomą užkardyti išpuolius ir įveikti terorizmą?

- Terorizmą galima tik prislopinti, padaryti jį žemos rizikos veiksniu, nes čia veikia gilesni dalykai. Dešimtmečiais vyksta diskusija - ar gali taikiai sugyventi skirtingomis vertybėmis besivadovaujančios sistemos - ir aiškaus atsakymo vis dar nėra.

Mano nuomone, tikimybė, jog įvyks „sprogimas" visą laiką yra, ir klausimas - kiek mes sugebame tą riziką suvaldyti. Galime kalbėti apie žmogaus teises, bet jeigu viena pusė nepriima „žaidimo" taisyklių, gal nevertėtų brukti savo taisyklių jėga, o rasti kompromisą. Terorizmo siekis - padaryti kitą stovyklą tokią kaip jų pačių, priversti žaisti pagal jų taisykles.

Teroristinių išpuolių žala nuteikia visuomenę prieš valdžią. Kilus nepasitenkinimui, valdžia imasi griežtesnių kontrolės priemonių, ji primeta sociumui kontrolę, o kai jis ją priima, ima keistis pati sistema. Žmonės sutinka būti griežčiau kontroliuojami, nes patiki, kad taip galima suvaldyti terorą. Kai tai įvyksta, galima teigti, kad teroristai ir stovintys už jų savo tikslą pasiekė, todėl išpuoliai, nors specialiosios tarnybos ir dirba, vis vyksta. Tik dažniausiai ten, kur valdžiai reikia įtvirtinti savo turimą padėtį.

Prisiminkime, kaip savo laiku Osmanų imperija užėmė Balkanus. Ji paskelbė, kad musulmonai bus atleisti nuo mokesčių, o ne musulmonai juos mokės. Ir vietiniai žmonės, nors nieko nesuprato apie islamą, tapo musulmonais, tai yra patys pasidavė užkariautojų kontrolei ir priėmė jų taisykles. Šiandien iš esmės vyksta panašus dalykas - kol vieni kalba apie demokratiją, toleranciją ar žmogaus teises, kiti bruka savo teises. Manau, kol pastarieji nesulauks rimto atsako, tol situacija iš esmės nesikeis.