Okupuotose Ukrainos žemėse - ir kalbinis genocidas

Žodis „rusas" kilęs iš tų laikų, kai Maskva buvo pervadinta į Rusijos imperiją. Kalbame apie Petro Didžiojo laikus. Būtent tada maskvėnai pradėti vadinti „rusų tauta". Tada žodis „žmogus" ilgainiui ištirpo. Šiandien Ukrainoje beveik oficialiai, bent jau spaudoje, okupantai vadinami „orkais" arba „rašistais" - iš čia kilo ir pavadinimas Rašistinė federacija. Okupantai dažnai vadinami „mo", arba „mobikais", nes 2023 m. Rusijoje paskelbta dalinė mobilizacija, kuri yra neterminuota.

Ekskursas į praeitį

1926 m. buvusioje Rusijos imperijoje gyveno beveik 80 mln. didžiųjų rusų, 41,5 tūkst. lietuvių ir 31,2 mln. ukrainiečių. Per 65 metus laikas sugriovė Sovietų Sąjungą. Kremliaus nuomone, žlugimas buvo „didžiausia šimtmečio geopolitinė katastrofa".

Gerai žinoma, kad krizės ar žlugimo negali sukelti vienas veiksnys, kadangi jį galima pašalinti. 1991 m. Sovietų Sąjunga pati save nužudė. Planinė ekonomika, kurioje žmogus kaip toks beveik neegzistavo, tapo nepakeliama našta šaliai. Militaristinis šalies ekonomikos komponentas kartu su pilietinės visuomenės iniciatyvos stoka naikino vystymosi galimybes. Ir tada, 1986 -aisiais, įvyko Černobylio katastrofa, o kiek anksčiau - 1979 metais, prasidėjo karas - Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną, bet po dešimties metų, 1989 m. gėdingai atsisakė beviltiško reikalo kovoti su šios šalies žmonėmis. Taip ji nužudė du milijonus afganų. Oficialūs sovietų nuostoliai buvo 15 000 žuvusiųjų.

Be karo veiksmų, buvo stebima chroniška kultūros krizė. Ją kruopščiai slėpė milijoniniai partinių struktūrų autorių knygų tiražai ir baleto ar rusų cirko gastrolės užsienyje. Sąvoka „knygų badas" tapo SSRS žiniasklaidoje paplitusia kliše, kalbant apie grožinę literatūrą, ypač užsienio autorių. Šalyje nebuvo pilietinės visuomenės, nes jos tiesiog nebuvo. Viską dengė „šviesios ateities" ideologija. Rusų kalbai buvo priskirta atsakomybė būti „tarpetninės vienybės kalba". Praktinės pasekmės matomos XXI amžiuje: 2017 m. liepą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasisakė prieš privalomą Rusijos tautų kalbų mokymąsi bendrojo lavinimo mokyklose, išskyrus rusų kalbą. Taigi totorių kalbos mokymasis Tatarstano mokyklose nustojo būti privalomas.

Daugeliu atžvilgių Sovietų Sąjunga „reinkarnavosi" šiuolaikinėje Rusijos Federacijoje. Tą patį Kremlius daro ir su okupuotomis Ukrainos žemėmis, nes į savo Konstituciją įtraukė keturis okupuotus, arba iš dalies okupuotus Ukrainos regionus. Tos teritorijos išgyvena ekonominį nuosmukį. Be to, 2023 m. rusai į laikinai okupuotas Ukrainos teritorijas atvežė apie 2,5 mln. rusiškų knygų, tuo pat metu naikinadami ukrainietiškas knygas. Pasak „Amerikos balso" Ukrainos tarnybos, rusų okupantai sunaikino 180 000 knygų ir keturias Mariupolio bibliotekas. Nepasigailėta ir Ševčenkos Kobzaro.

Praeitis išnyks, jei jos nesuprasite. Žinoma, svarbu žvelgti į ateitį, į valstybės raidą. Ukrainos ateitis neaiški dėl karo. Vakarų šalyse ir pačioje Ukrainoje kalbama apie vadinamąją šalies „finliandizaciją". Tai yra taika su sąlyga, kad bus prarasta dalis teritorijos, o be to, Maskva skrupulingai ir todėl griežtai stebės tarptautinę politiką ir šalies ekonominę sudedamąją dalį bei plėtrą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Suomija neteko 40 000 kvadratinių kilometrų teritorijos, kurioje buvo sukuriama 11 proc. šalies BVP ir gyveno 12 proc. šalies gyventojų. 400 tūkst. suomių tapo šalies viduje perkeltaisiais asmenimis.

Praėjus trims mėnesiams po Antrojo pasaulinio karo pradžios Sovietų Sąjunga užpuolė neutralią Suomiją. Pokario Suomija jau buvo orientuota į reparacijų Sovietų Sąjungai mokėjimą. Taip atsitiko todėl, kad Suomija buvo viena iš kelių Vokietijos sąjungininkių kare; joms taip pat reikėjo mokėti reparacijas. Per šešerius-aštuonerius metus Suomija turėjo pateikti SSRS prekių iš viso už 300 mln. JAV dolerių. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip agresijos auka dėl susiklosčiusių aplinkybių visumos liko „kalta". Pasaulyje netrūksta stebuklų.

Tikrosios to, kas įvyko, priežastys laikui bėgant pasimiršo. Liko tik primestas atpirkimas. Sovietų Sąjungai užpuolus neutralią Suomiją, natūralu, kad per tam tikrą laiką buvo sudaryta taikos sutartis. Paslaptis ta, kad Suomijos vadovybė gavo užuominą, jog netrukus prasidės naujas karas. Tuomet Suomija, kaip nacistinės Vokietijos sąjungininkė, sulauktų keršto.

Būtent apie derybas dėl taikos sutarties sudarymo šiuo metu diskutuojama kalbant apie šiuolaikinę Ukrainą ir šalį-agresorę Rusiją. Beje, Ukrainą užpuolė jos Rytų kaimynė, turinti neprisijungusios šalies statusą, tai yra, pagal visus požymius neutrali šalis.

Knygų nebeliko

Gerai žinoma, kad skaityti yra naudinga. Daug kas tampa aiškiau, įskaitant ir tikrąsias Maskvos agresijos prieš Ukrainą priežastis. Dabartis užkoduota praeityje, ir kaip glaudžiai ji su ja susijusi! Tą pačią praeitį galima rasti ne tik archyvuose ar specialistų darbuose. Šiuolaikinė istorinė literatūra pakelia praeities šydą, padeda nustatyti tikrąsias bet kokios agresijos priežastis ir jos atsiradimo aplinkybes. Vykstant karui, 2023 m. Ukrainoje buvo išleista daugiau kaip 13 300 knygų, kurių tiražas viršijo 20 mln. egzempliorių. Apie tai pranešta Ukrainos Ivano Fiodorovo knygų rūmų interneto svetainėje. Bendrovės „Info Sapiens" atliktos apklausos duomenimis, kasdien skaitančių ukrainiečių dalis yra 17 proc.

Šiais metais kiekvienas Ukrainos pilietis iš valstybės į savo asmeninę banko sąskaitą gaus tūkstantį grivinų. Šiuos pinigus bus galima išleisti tik atsiskaitymui už komunalines ar ryšių paslaugas, internetą, teatro ar kino bilietus, geležinkelio bilietus, vaistus ir knygas. Vidutinė knygos kaina Ukrainoje yra 350-400 grivinų. Jaunuoliai, kuriems šiemet sueis 18 metų, knygoms pirkti gaus po 900 grivinų.

Šiandien parduotuvėse beveik neįmanoma rasti knygų rusų kalba. Pasak Olhos, žinomos Ukrainos leidyklos knygyno vadovės, jaunimas nesidomi šalies agresorės literatūros klasika. Pagal Ukrainos įstatymus, draudžiama importuoti knygas iš Baltarusijos ir Rusijos. Kalbant apie knygas rusų kalba, tokių knygų spausdinimas buvo sustabdytas Ukrainos leidyklų tarpusavio susitarimu.

Olhos knygynas dažnai tarnauja kaip slėptuvė nuo bombų. Dažnai, o tai reiškia - kasdien. Kai pasigirsta oro pavojaus signalas, netoliese esančios mokyklos mokiniai skuba į slėptuvę. Knygynas įsikūręs beveik pačiame Kijevo centre, buvusiame rūsyje. Dabar jis jaukus ir patogus: stalai, kėdės, lentynos su knygomis, rami muzika. Moksleiviai skaito, kalbasi, o mokytojai dažnai veda bendrojo lavinimo pamokas.

Akivaizdu, kad čia susirinko skirtingų klasių mokiniai, jie yra skirtingo amžiaus, bet visus vienija bendra karo nelaimė. Lauke sostinė apšaudoma raketomis, o čia kažkas garsiai skaito arba deklamuoja poeziją. Tokiu metu knygynas, kaip sako Olha, virsta savotišku antibombinės kultūros centru. Kijevo bombų slėptuvių žemėlapyje pažymėtas ir leidyklos „Naš format" knygynas. Čia prieglobstį randa netoliese esančių namų gyventojai, kai kurie - su savo katėmis ar šuniukais.

Leidyklos „Naukova stolitsa" vadovė Tetiana Šmydko teigia, kad problemų dėl knygų nėra: „Mano nuomone, šiuolaikinis Ukrainos žmogus nieko nepraranda dėl to, kad knygą rusų kalba galima rasti tik dėvėtų knygų parduotuvėje. O jei tai pasaulinis bestseleris, ją galima rasti išverstą į ukrainiečių kalbą. Jokių problemų. Kartais knygyno užsienio literatūros skyriuje galima pamatyti rusišką knygą. Tuo įsitikinau savo kailiu, kai pasiūliau ten patalpinti savo knygą rusų kalba ir man buvo pasakyta, kad neverta, nes kas ją skaitys?"

Pasak Kremliaus vadovo, visi rusakalbiai ukrainiečiai yra tarsi viena tauta su rusais. Todėl ją reikia saugoti. Taip jau atsitiko, kad per trejus karo metus daugelis ukrainiečių rusų kalbą vadino okupantų, žudikų kalba. Trys labiausiai rusakalbiai Ukrainos miestai - Charkovas, Odesa ir Nikolajevas - dėl niokojančių rusų bombardavimų tapo labiausiai ukrainakalbiais miestais. Laikas, žinoma, gydo, o bombardavimas pagreitina jo eigą.

Keičiasi pavadinimai, bet ne požiūris

Sovietų Sąjunga skatino mitą apie griežtą ir agresyvią pasaulinio imperializmo aplinką, kuri, pasak propagandistų-agitatorių, besiremdama kenkėjiškomis jėgomis planavo įvykdyti egzekuciją taikiai nusiteikusiai sovietų valstybei. Šiandien Kremlius terminą „imperializmas" pakeitė į „kolektyvinius Vakarus". Kremliaus ideologai įprastus ir jau laike ištirpusius kiekvienos iš kolonijinių šalių postulatus, o jų istorijoje yra daugybė, papildė tautų brolybės, kur visi lygūs tarp lygių, mitu. Tačiau pagal visus požymius kažkas pagal apibrėžimą yra šiek tiek lygesnis. Būtent Didysis brolis. Ir jo kultūrinė bei švietėjiška misija.

Nereikėjo ilgai laukti, kol naujoji posovietinių žmonių karta šiuolaikinėje Rusijoje tuo nuoširdžiai patikės. Kalba pasitarnauja kaip veiksmingas svertas. Būtent kalba formuoja kiekvieno žmogaus, taigi ir tautos, tapatybę. Kalbant apie rusų literatūrą, sąvoka „didi" jai kaip lipdukas priklijuota dar sovietinės mokyklos metais. Niekuo kitu ji esą ir negali būti! Jei ši konkreti kultūra ir literatūra yra didi, tai pagal apibrėžimą kitos tokios nėra.

Okupuotose Ukrainos teritorijose vyksta kalbinis, taigi ir knyginis, genocidas. Kijeve gyvena daugybė žmonių, pabėgusių nuo okupacijos, ir šių nuskriaustųjų balsai aiškiai girdimi sostinėje. Tarsi pagal grėsmingą dėsningumą, pirmieji į miestus įžengia kariškiai, po jų - buvusių policininkų grupės. Daugiausia jų atvyksta iš Krymo. Jie brutaliai slopina civilių gyventojų pasipriešinimą okupacijai - taip buvo, pavyzdžiui, Chersone, kur šimtai žmonių dingo be žinios.

Toliau eina mokytojai ir pedagogai. Jie, kaip savo laiku naciai, degina knygas. Tada okupacinė valdžia greitai importuoja rusiškus vadovėlius - kupinus propagandos - ir mokyklose vaikams plauna smegenis apie okupacinės šalies istorinę didybę. Ir dar daugiau. Draudžiama kalbėti ukrainietiškai. Miestuose iškabos ir kelio ženklai keičiami į rusiškus. Gatvių pavadinimai atkuriami sovietiniu stiliumi. Be to, naikinami piešiniai ir nuotraukos, kuriose pavaizduoti ukrainietiški siuviniai ar nacionalinės spalvos. „Okupuotuose miestuose Ukrainos pietuose ir rytuose gali būti nužudytas už Ukrainos vėliavos nešiojimą", - sako T.Šmydko.

Kai į jos rankas pateko kolekcija - visi 12 1938 m. rusų kalba leidžiamo žurnalo vaikams „Zateinik" numerių - ji nuoširdžiai ieškojo kokios nors vaikiškos prozos ar humanistinio eilėraščio kaip žinutės iš ankstesnės kartos žmonių vaikystės. Veltui: „Esu įsitikinusi, kad tais prieškario laikais vaikai buvo auklėjami žudikais. Prisimenu eilėraštį, kuris prasidėjo taip jaudinančiai! Atrodė, kad jie propaguoja sportą. Jauni vyrai buvo rengiami šokti parašiutu. Vienas iš vaikinų, kuris turėjo antsvorio, gyrėsi, kad nusileis pirmas ir pirmas nužudys priešą."

Šiuo metu Rusijos Federacijos mobilizacinis potencialas - iki septynių milijonų vyrų, pasirengusių dalyvauti kare prieš Ukrainą. Tai teigiama Europos analizės ir strategijos centro atliktame tyrime apie Rusijos mobilizacinius pajėgumus. Šiandien Europa susiduria su didžiausiu karu nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Karas tęsiasi.