Požiūris iš Lietuvos: Artimuosiuose Rytuose prasideda dar vienas karas

Anot IDF, ši ataka buvo atsakas į besitęsiančią Irano režimo agresiją prieš Izraelį.

Vėliau Izraelio kariuomenė pranešė, kad Iranas po Izraelio antskrydžių visoje Islamo respublikos teritorijoje penktadienį paleido į Izraelį maždaug 100 nepilotuojamųjų orlaivių, kuriuos pamėginta numušti.

„Respublika" pasidomėjo, kaip situacija vertinama iš Lietuvos pozicijų.

Bernaras Ivanovas, politologas:

Galime ruoštis kokį mėnesį ar kiek trumpiau vyksiančiam karui, nes tai jau nebėra pavienės atakos, o realūs karo veiksmai. Kita vertus, tai suprantama, nes Iranas, kaip skelbia Izraelis, priartėjo prie branduolinės bombos sukūrimo.

Kadangi Izraelis yra „vienos bombos" šalis, tai yra viena branduolinė bombą ją visą sunaikintų, jie ėmėsi prevencinių priemonių ir smogė sėkmingai.

Per atakas nukautas Islamo revoliucinės gvardijos korpuso vadas generolas majoras Huseinas Salami, žuvo ir du garsūs branduolinės programos mokslininkai - fizikos profesorius Muhamedas Mehdi Tehranči ir buvęs branduolinės programos vadovas Ferejdunas Abasi.

Beje, Irano Konstitucijoje yra įrašyta, kad Izraelis privalo būti sunaikintas. Palyginimui, Rusijos Konstitucijoje tokio įrašo apie Ukrainą nėra.

Taigi, Izraelis veda kovą už egzistencinį išlikimą ir situaciją reikia vertinti būtent taip. Visi veiksmai - logiški, nes Izraeliui nebeliko nieko kito, kaip tik imti veiki pačiam.

JAV prezidentas Donaldas Trampas yra bailys, koketuoja su Iranu ir nesugeba priimti Izraeliui reikalingų sprendimų. Tai signalizuoja, kad Amerikos kaip galios centro nebelieka, todėl jos vietą užima kiti, kurie moka veikti aktyviai - Izraelis, Europos lyderiai, tas pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

O kai leftistiniai portalai virkauja, kad buvo sužeisti keli taikūs gyventojai, belieka prisiminti, kad karas yra karas, o per karus žūsta milijonai.

Aleksandras Beganskas, muftijus:

Mano nuomonė nėra pasikeitusi - Iranas niekada nebuvo tiesioginis Izraelio priešas. Manau, kad kaip ir Libano atveju, Izraelis bando atitraukti dėmesį ir apsimesti auka, kurią esą kažkas nori pulti.

Tokiais būdais bandoma paveikti pasaulio visuomenę, kad ji nesakytų, jog žydai yra teroristai, kurie Gazos Ruože žudo net vaikus ir blokuoja humanitarinę pagalbą šiam regionui.

Gali būti, kad tai yra Teherano ir Tel Avivo tarpusavio susitarimas, kuriuo bandoma tai pasiekti.

Panašiai buvo ir su Irano generolo Kasemo Suleimani nužudymu jis buvo „paaukotas", o valdžiai atsirado galimybė parodyti, kad jie kažką daro ir veikia.

Naujajai Irano valdžiai tai turtėtų būti naudinga.

O žiūrint į perspektyvas, manau, kad nebus nužudytas nei Izraelio premjeras, nei koks aukštas generolas. Greičiausiai žus jaunimas, kuris su tuo iš viso niekaip nėra susijęs.

Panašiai, kaip „Hamas" intervencijos į Izraelį atveju. Tuomet Izraelis nušovė du zuikius - atsikratė tų, kurie nepalaikė Benjamino Netanjahu režimo, ir sukūrė pateisinimą genocidui prieš palestiniečius. Tas pats scenarijus.

Musulmoniškas pasaulis, greičiausiai, stebės situaciją ir žiūrės, kaip įvykiai klostysis toliau.

JAV prezidento Donaldo Trampo vizitas parodė, kad likę arabai gali atsipirkti nuo visų tokių „rūpesčių".

Greičiau klausimą ims spręsti krikščioniškos Vakarų šalys, o ne musulmoniški arabų kraštai.

Ignas Stankovičius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginio prognozavimo skyrius ekspertas:

Iranas nuolat akcentuoja, kad Izraelis neturi teisės gyvuoti kaip valstybė, todėl pastarasis buvo priverstas įrodyti, jog taip nėra. Beje, iš Maskvos irgi vis dažniau girdime, kad Baltijos šalys priklauso Rusijai. Kol kas tai - tik žodžiai, bet jie jau buvo tapę kūnu, todėl mums turėtų būti nesunku suvokti Izraelio požiūrį į nuolatinius Irano grasinimus. 

Tiesa, nors Teheranas to labai nori, bet realių galimybių realizuoti šiuos tikslus jis neturi, nes puikiai suvokia, kad jeigu tai pabandytų, tektų įsivelti į karą su JAV. Nepaisant D.Trampo ir Izraelio premjero Benjamino Netanjahu santykių, Izraelis lieka vienas pagrindinių JAV atramos taškų regione ir pastaroji padarys viską, kad jį apsaugotų.

Atakai Izraelis pasirinko patogiausią momentą, nes mato, jog Rusija užsiėmusi savais rūpesčiais ir tiesiogiai ar netiesiogiai pagelbėti negalės. Diplomatinėje erdvėje rusų parama iraniečiams reikštų konfliktą su izraeliečiais, kas pirmiesiems irgi nėra naudinga, nes Maskva siekia išsaugoti sankcijų apėjimo schemas. Rusija puikiai supranta, kad visi „aplinkkeliai“ gali būti greitai uždaryti, todėl nesiims provokuoti tai galinčių padaryti šalių, kas leis Izraeliui toliau veikti.

Dar vienas svarbus momentas - kadaise Iranas turėjo savo „apsauginį skydą“, kuriuo buvo „Hezbollah“. Izraelis šį „skydą“, tiek tiesioginiais smūgiais, tiek subombardavęs ginklų sandėlius Sirijoje, sudaužė, todėl konflikto šalys liko viena prieš vieną.

Amerika teigia, kad į ataką nesikišo, tačiau ji tikrai stovi už Izraelio ir jam, esant reikalui, padės. Pretekstas formalus - saugoti šalį nuo dronų atakų, nes ten yra daug JAV piliečių. Kaip sako Vašingtonas „ginsime Amerikos piliečius visur, kur jie bebūtų“. Beje, rusai tą patį sako apie rusus.

Amerikos dalyvavimą išduoda ir smūgiai iš Irako teritorijos. Ji kontroliuoja šios šalies oro erdvę, tad be jos žinios nieko nebūtų įvykę. Manau, ji žinojo, leido, tik nesikišo. Bet gali tekti įsikišti, nes Izraeliui, greičiausiai, prireiks gintis nuo iraniečių balistinių raketų. Iranas jų turi apie 1000, kas leidžia smogti rimtą smūgį. Kiek žydai besigirtų „geležiniu kupolu“, jis yra kiauras. Nėra tokių „kupolų“, kurie 100 proc. apsaugotų šalį, todėl dalis raketų gali pasiekti taikinius. Tel Avivas tai supranta, todėl pagalbos tikrai neatsisakys. Juolab kad kai „Hezbollah“ puolė, jų raketas padėjo numušinėti ir Vakarų šalys, todėl kolektyviai Izraeliui pavyko apsiginti. 

Irano viršūnės sutrikusios, nes žuvo svarbūs asmenys. Juos ras kuo pakeisti, tačiau tikėtina bus pauzė ir Iranas, nepaisant turimų raketų atsargų, visgi apsiribos ribotu atsaku. Jeigu Izraelis jiems nebeatsakys, tuo viskas gali ir pasibaigti, bet nežinomųjų vis tiek lieka. 

Šį kartą Izraelis atakavo esą dėl to, kad Iranas beveik pasigamino atominę bombą. Sunku pasakyti, kiek tai tiesa, kiek - blefas, bet šį pateisinimą Izraelis naudoja dažnai.

Kita vertus, Iranas su savo pareiškimais sudaro realias prielaidas rimtai žiūrėti į jo keliamą pavojų, ir todėl, kol žodis netaptų kūnu, jį skubama likviduoti. JAV ir Izraelis nori, kad Iranas nesodrintų urano iki galimybės gaminti bombas. Jam buvo siūloma energetikai skirtą uraną pirkti iš užsienio ir patiems nesodrinti. Teheranas tokius pasiūlymus atmetė, bet patikino, kad bombos negamins, kas beje irgi gali būti blefas.

Izraelis, tikėtina, turi branduolinį ginklą, todėl Iranas irgi nori jį turėti. Jis siekia tapti regiono dominante, dėl ko savo laiku kariavo su Iraku, todėl dabar, kai Irakas nusilpęs, o apie Osmanų imperijos atkūrimą svajojanti Turkija yra kiek toliau, branduolinis ginklas gerokai sustiprintų tokias pretenzijas. Kita vertus, be branduolinės bombos jis to tikrai nepasieks, nes nebus kaip gąsdinti ir spausti likusias šalis. 

O norint toliau kurti bombą, Iranui reikia stabilumo. Ypač - šalies viduje, nes prasidėjęs karas gali paskatinti neramumus, todėl ilgalaikis konfliktas, toks, koks vyksta Ukrainoje, mažai tikėtinas. 

Jeigu Izraelio žvalgyba teisi, ir Iranui padaryti ženklūs nuostoliai, jo branduolinė programa stos, todėl, tikėtina, ir Izraelio sąjungininkai siūlys jam nutraukti atakas bei sėsti prie derybų stalo. 

Taip pat taika regione suinteresuota gerai su Iranu sutarianti Kinija, nes tai turi įtakos jos pačios ekonomikai. 

Apibendrinant, turime chaotišką interesų kamuolį regione, kur visi vieni kitų bijo ir dalis vieni kitų nekenčia, tačiau didelis karas niekam nėra naudingas, todėl mažai tikėtinas.

Audrius Butkevičius, pirmasis atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministras:

Labai gerai, kad subombardavo Iraną, nes man nepatinka šalys, kur ribojamos moterų teisės ir laisvės. O kalbant rimtai, akivaizdu, kad Izraelis neturėjo kitos išeities ir situaciją Irane reikia vertinti ne JAV, o Izraelio žvalgybos duomenų pagrindu. Kaip kadaise sakė viena išmintinga žydė - jeigu kas nors sako, kad tave nori užmušti, tikėk tuo. 

Taip pat aiškėja, kad Izraelis veikė vadovaudamasis sena romėniška patarle - pergalė mėgsta gerą pasiruošimą. Šiuo metu stebimą operaciją pradėta planuoti prieš 14 metų, todėl dabar matome pasiektą rezultatą, kuris dar kartą įrodo, kad savo šalį mylinti tauta ir valstybė yra pajėgi susidoroti su žymiai stipresniu priešininku, vertinant pagal dydį, gyventojų skaičių, naudingąsias iškasenas ir t.t. 

Taip pat žydai daug pasiekė, vertinant situaciją geopolitiškai. Praktiškai buvo parodyta, kad Izraelis ir be JAV paramos yra pajėgus spręsti savo geopolitinius uždavinius. Ir tai yra svarbiausia pamoka Europai, kuriai gali greitai prisieti tokius uždavinius spręsti pačiai.