Šalis be kelių eismo taisyklių, bet su kosmoso programa

Trumpa gyvenimo trukmė

Iki 1964 m. Zambija buvo Anglijos kolonija ir vadinosi Šiaurės Rodezija. Manoma, kad būtent dėl šios priežasties šalis yra atsilikusi, turi daugybę ekonominių problemų ir negali susitvarkyti su augančiais skurdo rodikliais. Nors, paklausus bet kurio kaimo gyventojo, kada buvo geriau gyventi, iki nepriklausomybės paskelbimo ar dabar, išgirsite atsakymą, kad dabar yra blogiau.

Nors Zambijos gyventojų skaičius palaipsniui auga, gyvenimo trukmė šalyje yra gana trumpa. 2009 m. ji siekė vos 38 metus, 2020 m. pailgėjo iki 62 metų, bet pagal šį rodiklį Zambija užima tik 171 vietą tarp visų pasaulio šalių.

Zambijoje šiuo metu gyvena apie 19 mln. žmonių, 99 proc. jų - vietinės tautelės, priklausančios 70 etninių grupių, kalbančių 70 skirtingų kalbų. Bet Zambijos žmonės - nepaprastai draugiški ir mandagūs, pakantūs kitoms tautoms. Šiuolaikinėje Zambijos istorijoje niekada nebuvo jokių etninių konfliktų. Dauguma zambiečių yra krikščionys, krikščionybė čia paplito XIX a. dėl europiečių misionierių veiklos, nors kai kurios etninės grupė laikosi tradicinių vietos animistinių tikėjimų. Didžioji dalis šalies gyventojų gyvena kaimo vietovėse, užsiima natūriniu ūkiu ir galvijininkyste. Žemdirbystė čia nėra efektyvi dėl blogo dirvožemio ir liūčių sezonų, todėl valstybė yra priversta įsivežti maisto produktų.

Zambija turtinga naudingųjų iškasenų: yra antroji pagal dydį vario gamintoja tarp visų Afrikos šalių, čia yra didelių kobalto, urano, nikelio, švino telkinių. Šios šalies žemės gelmėse gausu aukso ir brangakmenių. Ypač vertinami Zambijos smaragdai, pasižymintys sodriai žalia spalva, kuriuos galima šlifuoti įvairiais būdais.

Pagrindinė Zambijos įžymybė

Zambijoje yra daug vietų, kurios traukia turistus iš viso pasaulio, bet pagrindinė šios šalies įžymybė - vienas iš gražiausių pasaulio krioklių, Viktorija. Jis yra Zambezės upėje, prie Zambijos ir Zimbabvės sienos, ir yra didžiausias krioklys Afrikoje, nusidriekęs beveik 2 kilometrus. Prie Viktorijos krioklio glaudžiasi du didžiausi nacionaliniai parkai: Mosioatunijos Zambijoje ir Viktorijos krioklio Zimbabvėje. Pirmasis europietis, pamatęs šį krioklį ir pavadinęs jį Dž.Britanijos karalienės Viktorijos vardu, buvo škotas tyrinėtojas Deividas Livingstonas, 1855 m. keliavęs po Afriką. Tačiau vietos gyventojai jį nuo seno vadina Mosioatunija, o išvertus tai reiškia „griaudėjantis rūkas".

Iš 120 m aukščio krentančio vandens griausmas girdimas už 20 kilometrų, o esant geram orui vandens purslų ir rūko stulpą ir nuostabią vaivorykštę virš Viktorijos galima stebėti 80 km atstumu. Vaivorykštė virš krioklio yra unikalus gamtos reiškinys, susidarantis vandens lašeliams laužiant ne tik Saulės, bet ir Mėnulio šviesos spindulius.

Mukuni genties aborigenai daugybę amžių gyveno prie krioklio, vertėsi žemdirbyste, augino kukurūzus ir sorgus, stambiuosius raguočius ir paukščius. O pirmieji europiečiai, XIX a. pabaigoje čia įkūrę gyvenvietę, praktiškai visi išmirė nuo maliarijos. Negausūs išgyvenusieji paliko šias vietas, persikraustydami toliau nuo krioklio. Jų buvusios gyvenvietės vietoje išliko tik senos kapinės.

Unikali fauna ir flora

Zambija neturi išėjimo į jūrą, užtat išsiskiria vaizdingais kraštovaizdžiais ir gyvūnijos įvairove. Jos teritorijoje yra apie 20 nacionalinių parkų ir draustinių, kuriuose auga unikalūs augalai ir gyvena retų rūšių paukščiai ir gyvūnai. Tik čia galima pamatyti „didįjį Afrikos penketą". Taip vadinami garbingiausi medžioklės safarių Afrikoje trofėjai: liūtas, leopardas, raganosis, buivolas ir dramblys.

Vešlia žole apaugusiose Zambijos lygumose ganosi nesuskaičiuojamos antilopių kaimenės, ramiai vaikštinėja drambliai, medžioja leopardai, ant vandens telkinių krantų tingiai snūduriuoja milžiniški krokodilai, suka lizdus vandens paukščiai.

Vandeningose Zambijos upėse knibždėte knibžda žuvų, o aplinkui visur girdėti daugiabalsis paukščių choras - čia gyvena daugybė įvairiausių paukščių, stebinančių melodingu čiulbesiu ir ryškiomis plunksnomis. Zambijoje priskaičiuojama 35 plėšriųjų paukščių rūšys. Taip pat šioje šalyje gausu graužikų, gyvačių ir įvairių vabzdžių, o daugelis jų - gana pavojingi. Šalyje net įkurta speciali kovos su musėmis cėcė, platinančiomis pavojingas ligas, tarnyba.

Zambijos augmenija taip pat labai įvairi - žolės, krūmai ir medžiai, tarp kurių yra gan retų, augančių tik Afrikos žemyne. Zambija garsėja medienos gamyba, o pagal afrikinės tiamos medienos (labai kokybiška ir brangi mediena) gamybą pirmauja pasaulyje.

Zambija garsėja senais baobabais, kurių amžius neretai viršija tūkstantį metų. Seniausiam šalies baobabui jau daugiau kaip 1500 metų, jis auga Kafuė nacionaliniame parke ir yra vietos įžymybė.

Neįtikėtini kontrastai

Turistus, keliaujančius po Zambiją automobiliais, stebina tai, kad šalyje faktiškai nėra kelių eismo taisyklių. Tiksliau tariant, tokios taisyklės, aišku, yra, bet už sostinės Lusakos ir dar kelių stambesnių miestų ribų jos paprastai negalioja ir vairuotojai važinėja kaip sumanę.

Degalinių taip pat esama daugiausia dideliuose miestuose, todėl vykti automobiliu į kaimo vietovę neprisipylus viso bako degalų yra labai rizikinga. Už didesnių miestų ribų sutikti kelių policininką, rasti avarinės pagalbos mašiną arba išsikviesti greitąją - dar sunkesnė užduotis.

Iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio mokyklų tinklas Zambijoje buvo neišplėtotas, o aukštųjų mokyklų išvis nebuvo. Šaliai tapus nepriklausoma, visur imta steigti mokyklas, 1966 m. buvo įkurtas pirmasis šalyje universitetas su 9 fakultetais. Maždaug tuo pačiu metu vienas iš kovotojų už Zambijos nepriklausomybę Edvardas Makuka Nkolosas (Edward Festus Mukuka Nkoloso) įkūrė Nacionalinę mokslų, kosmoso tyrinėjimų ir filosofijos akademiją, paskelbė apie kosmoso programos kūrimą ir savanorių kvietimą į „afronautų" grupę - taip jis pavadino būsimuosius Afrikos kosmonautus.

Jo ambicingas užmojis sukėlė platų atgarsį pasaulyje, tuo metu stebėjusiame dviejų didžiausių valstybių, JAV ir SSRS, „kosmines varžybas". Šio pareiškimo niekas nevertino rimtai, nors didžiausi pasaulio spaudos leidiniai vis publikuodavo nuotraukas iš improvizuoto „afronautų" rengimo komplekso, E.Nkoloso įkurto apleistoje fermoje. Jame buvo naudojama tokia įranga kaip sūpuoklės, metalinės statinės ir savadarbis „kosminis aparatas" iš vario ir aliuminio.

Ši programa gyvavo 9 metus ir, pasak E.Nkoloso, buvo nutraukta dėl lėšų trūkumo ir UNESCO atsisakius suteikti jai dotaciją. Nežiūrint šios idėjos ekscentriškumo, ji tapo postūmiu kosmoso pramonei Afrikos šalyse kurti, palydovams gaminti ir tarptautiniam bendradarbiavimui kosmoso tyrinėjimo srityje plėtoti. O Zambija pagarsėjo kaip šalis, kurioje gyvena entuziastingi ir drąsių idėjų kupini žmonės.