Šiandienos pasaulyje reikia blaiviai vertinti branduolinės energetikos galimybes

- Prieš porą dešimtmečių daug šalių skubėjo uždaryti savo atomines elektrines, o dabar vis garsiau kalba apie „taikų atomą". Kas nutiko?

- Skubėjo, bet toli gražu ne visos. Šurmulį Europoje kėlė žalieji. Černobylio katastrofa pasimiršo, tačiau vėliau įvyko Fukušimos elektrinės avarija, po kurios minėtai publikai atsirado argumentas išpūsti antibranduolinę isteriją. Dabar situacija keičiasi. Vis ryškiau pasireiškia atsinaujinančios energetikos privalumai, o jų vystymosi tempas, ypač - saulės elektrinių - stulbina. Tačiau taip pat ryškėja kita problema - atsinaujinantys šaltiniai nėra stabilūs. Tai - pulsuojanti generacija. Matydami, kad šios problemos lengvai išspręsti yra nepajėgūs, Vakarai vėl prakalbo apie branduolinę energetiką.

Branduolinės elektrinės stabilios, veikiančios stacionarios elektros generacijos režimu. Jos nepadės išspręsti atsinaujinančių energijos šaltinių pagrindinės problemos, tačiau gali užtikrinti nuolatinį, stabilų elektros energijos tiekimą ypač svarbiems vartotojams.

Visgi ir čia yra savų problemų. Politinė konjunktūra gali apie tai daug ir gražiai kalbėti, tačiau retas jų nutuokia, kur realiai Vakarai atsidūrė.

- Už gražių politikų kalbų ir norų slypi nauji iššūkiai?

- Atominių elektrinių statyba dėl įvairių priežasčių smarkiai pabrango ir pirmiausia tai pajuto Vakarų šalys. Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek Vakaruose per pastarąjį dešimtmetį pastatyta naujų atominių elektrinių.

Bene geriausias pavyzdys būtų Prancūzija. Šalis ne tik eksploatuoja atomines elektrines, bet ir jas „eksportuoja". Neseniai vieno bloko statybas baigė Suomijoje, du blokus stato Didžiojoje Britanijoje, bet tai yra viskas.

Savo šalyje prancūzai naujo bloko statybas pradėjo dar 2007 metais, tačiau šis projektas, atsiliekantis nuo visų terminų ir smarkiai išbrangęs, baigtas tik šiais metais. Manyčiau, kad ir statyba Didžiojoje Britanijoje tęsis ilgiau negu planuojama, o 2031 metais britai naujos branduolinės elektros energijos dar neturės. Juolab kad patys britai nelabai galės prisidėti: manydami, kad jais pasirūpins kažkas kitas, išbarstė turėtą potencialią, leidžiantį įgyvendinti tokius projektus.

Netgi JAV pastaraisiais metais vargais-negalais pastatė tik du blokus, kas truko dvigubai ilgiau negu buvo numatyta projekte, o kaina, lyginant su projektine, išaugo tris kartus. Todėl JAV daugiau šiuo metu nieko nestato.

Ši situacija atspindi bendrą Vakarų pasaulio sunkiosios pramonės stagnaciją. Ne taip seniai teigta, kad ateityje Vakarų ekonomika bus serviso ir paslaugų teikimo ekonomika, ir su tokia politika pasiekta, kad didelius, brangiai kainuojančius objektus Vakarai stato labai sunkiai. Kalbu ne tik apie atomines elektrines. Panaši situacija yra ir su sunkiąja ginkluote.

- Išsisėmė visas pasaulis?

- Tikrai ne. Pažiūrėkime, kokie pramonės ir infrastruktūros projektai įgyvendinami Kinijoje, Indonezijoje, kai kuriose arabų šalyse. Tai jau visiškai kitas pasaulis, skirtumus su kuriuo dar labiau paryškina didelė Vakarų pramoninė krizė. Viso to išdava - norai yra, kalbų daug, tačiau realizuoti tuos norus sekasi sunkiai.

Šiandien pasaulyje atominių elektrinių statyba vyksta 13 šalių ir ten statoma 60 reaktorių. Iš jų 28 statomi Kinijoje. Per pastaruosius 20 metų naujai pastatomų reaktorių skaičius maždaug lygus uždaromų skaičiui. Sparčiai augant bendrai elektros gamybai, atominių elektrinių indėlis nuolat mažėja. Prancūzijoje pastaruoju metu daug kalbama apie dideles investicijas į branduolinę energetiką per ateinančius 30 metų, bet, dirbdami tokiais tempais kaip dabar, jie šių planų nerealizuos.

ES sutartį dėl naujos atominės elektrinės statybos turi Vengrija, bet ten dirba rusai. Lenkija išreiškė tvirtą norą tapti branduoline valstybe, bet rangos sutartys dviejų elektrinių statybai gali būti pasirašytos tik apie 2028 m. Tikiu, kad jeigu lenkai nusprendė, jie padarys, tačiau tokie sprendimai yra vienetiniai ir nekeičia bendros tendencijos. Šiai dienai seni blokai uždaromi, o nauji beveik nestatomi, tad jokių paguodžiančių naujienų Vakarų pasauliui nėra.

Vienintelė prošvaistė - jeigu didžiųjų duomenų centrų savininkai imsis nedidelių reaktorių projektų įgyvendinimo, tuomet branduolinis proveržis gali tapti realybe. Jiems reikalingas stabilus, nuo nieko nepriklausantis, nuolat dirbantis elektros energijos šaltinis ir jiems nesvarbu, kiek kainuoja reaktoriaus statybos, nes kišenės plyšta nuo pinigų. Ir Bilas Geitsas (Bill Gates), ir kiti apie tai rimtai kalba. B.Geitso komanda jau kuria atskirą projektą. Kai yra labai dideli pinigai ir gebėjimas tinkamai vadovauti dideliems projektams, viskas sprendžiasi daug paprasčiau.

Pavyzdžiui, JAV raketinė technika patobulėjo ir kosmoso tyrimai greitai pajudėjo, kai pasijungė Ilonas Maskas (Elon Musk) ir kiti garsūs antrapreneriai. Privatus verslas dirba greičiau, efektyviau ir pigiau negu valstybinės įmonės. Jeigu jie ateis, permainos įmanomos ir tokioje inertiškoje srityje kaip branduolinė energetika.

- Tai branduolinė energetika visgi turi perspektyvų?

- Ir taip, ir ne. Šiuo metu Kinijoje statoma netoli 50 proc. viso pasaulio atominių elektrinių. Nepaisant to, Kinijoje jos gamina mažiau negu 5 proc. elektros, nes naudojama kitų tipų generacija, pradedant anglimi ir baigiant saulės elementais. Pastarųjų vien joje pastatoma tiek, kiek visame likusiame pasaulyje. Kinai ne tik aprūpina visą pasaulį saulės elektrinių įranga, bet ir dar turi 40 proc. laisvų gamybos pajėgumų. Kam veltis į dešimtmečius trunkantį branduolinį projektą, jeigu saulės elektrinių statyba nereikalauja ypač kvalifikuotos darbo jėgos. Rėmus ir panelius surinkti daug mokslo nereikia. O pastarieji gaminami automatizuotose gamyklose, todėl gamybos apimtis nesunku išplėsti. Aplinka smarkiai pasikeitusi, todėl branduolinė energetika dažniausiai bus prisimenama tik išimtinais atvejais.

O ir pačioje energetikoje fiksuojamas fundamentalių sparčių permainų laikotarpis, todėl labai sunku prognozuoti, kaip viskas pasisuks. Prieš 20 metų niekas nebūtų patikėjęs, kad taip ištobulės saulės elektrinių sistemos. Dabar kalbama, kad brangiai kainuoja vėjo jėgainių statymas, ypač - jūrose, o akumuliatoriams trūksta talpos. Bet ir čia situacija gali pasikeisti, nes lyderiaujančios šalys energetikos srityje sparčiai juda pirmyn.

Branduolinė energetika atsidūrė nepatogioje situacijoje. Ji brangi, statybos ilgai trunka ir daug kur prarastos kompetencijos. Viena didžiausių problemų - geri inžinieriai, galintys eksploatuoti esamas sistemas, nekalbant jau apie naujų elektrinių statybas. Kultūrinė viso Vakarų pasaulio, įskaitant ir Lietuvą, problema: inžinieriniai mokslai nepopuliarūs, jaunimą traukia šou verslas, sportas, įtakotukų „verslas", o fundamentiniai mokslai tampa nepatrauklūs. Inžinierių nėra tiek, kiek jų reikia, pasaulis išlepęs, todėl kai susiduria su rimta krize, nebeišgali jos reikiamu tempu išspręsti.

- Kalbant apie krizines situacijas, Vakarai teigia, kad vis labiau spaudžiama Ukraina gali pasigaminti ir panaudoti branduolinę bombą.

- Dabartinėje situacijoje tai nėra realu. Bombų gamybai naudojama sudėtinga technologija, tam reikalingos specialios gamyklos ir branduolinio kuro perdirbimo technologijos. Ukraina viso to neturi ir sukurti karo sąlygomis negali.

Prisodrinti urano ji tai pat negali, nes neturi sodrinimo įrengimų. Taigi, bombos sukūrimas, nors teoriškai ir būtų įmanomas, bet praktiškai to realizuoti nepavyks. Galbūt kažkas apie tai užsiminė viešoje diskusijoje ir Vakarų žurnalistai užsikabino, bet tai - brangus procesas su didžiulėmis investicijomis. Reta šalis turi branduolines išvystytas technologijas, reikalingas tokių projektų realizavimui. Panaudoto branduolinio kuro perdirbimu Europoje išvis užsiima tik prancūzai. Britai turi perdirbimo sistemą, bet tik savo reaktorių tipui. Dar panašias technologijas naudoja Amerika, Japonija, Kinija ir Rusija, tačiau - tai jau ne Europa.

Netgi Kazachstanas, kuris pasaulio rinkai patiekia 40 proc. urano, jį tik kasa, o sodrinimu užsiima rusai. Aišku, natūralu, kad turėdami tokius išteklius, lėšas, ambicijas bei bandymų bazę, kazachai galvoja apie naujos atominės elektrinės statybas, nes iki šiol jų energetikos pagrindą sudaro anglis.

- Viešoje erdvėje pasigirsta teiginių, kad Ignalinos ir kitų atominių elektrinių panaudotas kuras gali tapti „nešvarių bombų" kūrėjų įrankiu. Kiek jie pagrįsti?

- Tai nėra labai paprasta. Izotopinis sąstatas panaudotame kure nuolat keičiasi. Tiksliai nežinau visų niuansų, nes visur sudėtis yra užslaptinta, bet sakant paprastai, besikeičiant sąstatui paimti iš kuro bombai tinkamą plutonį nėra lengva. Plačiau nekomentuosiu, tačiau abejoju, ar kas nors papratai paims tokį kurą ir jį panaudos.

Šiaurės Korėja statė tam specialius reaktorius, kur kuras negiliai išdega ir tampa tinkamas kariniams-branduoliniams projektams. Energetiniai reaktoriai giliai išdegina kurą, o per šį laiką susiformuoja izotopai, kurie gadina reikalą potencialiems „unabomberiams". Jeigu kažkas tikisi piktam panaudoti atidirbusį kurą ir kažkam pakenkti, paprasčiau būtų jį tiesiog išbarstyti, tik perspėju, kad barstytojai išmirtų greičiau, negu baigtų savo darbelius. Panaudotas kuras visur yra patikimai saugomas ir tokio pavojaus nekelia.

Taigi, šiuo klausimu panaudotas branduolinis kuras nėra pavojingas, tačiau ką Lietuvai toliau su juo daryti, irgi neaišku. Prancūzai užsiima jo perdirbimo, bet perdirbimo atliekas vis tiek grąžina šaliai-siuntėjui. Mes planavome, kad viskas bus išvežta į Rusiją, tačiau padėtis pasikeitė, todėl belieka viską saugiai sukrauti ir tikėtis, kad po kokių 100 metų bus sugalvota, kur jį panaudoti, nes šiandien jokio praktinio ekonomiškai pagrįsto pritaikymo atidirbusiam atominių elektrų kurui nėra.