Trinama Krymo tautų istorija

Sovietų laikais gidai su užsidegimu pasakodavo užsienio turistams ir vietiniams poilsiautojams, kad tas, kas valdo Krymą, valdo Juodąją jūrą, o tas, kas valdo ją, valdo sąsiaurius į Viduržemio jūrą, taigi ją kontroliuoja. O ten šiuo metu dislokuotos NATO pajėgos.

Laiko mašina

Pasaulyje daug kas yra patvirtinta, įtvirtinta ir pripažinta. Pavyzdžiui, 1997 m. pasirašyta Rusijos ir Ukrainos draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis. Joje abi šalys juodu ant balto įsipareigojo gerbti viena kitos teritorinį vientisumą ir patvirtino esamų sienų neliečiamumą. Arba 2003 m. susitarimas, kuriame kalbama apie Rusijos ir Ukrainos sieną. Tai - dvišalė tarptautinė sutartis, nustačiusi sausumos sienos tarp šalių liniją.

Dabar tarp Ukrainos ir Rusijos vyksta karas. JT dokumentuose nėra žodžio „karas", ten vartojamas žodis „agresija". JT rezoliucija Nr. 3314, pirmasis straipsnis: „Agresija yra valstybės ginkluotosios jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį neliečiamumą ar politinę nepriklausomybę, arba bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų Statutu".

Jei Kremlius nesupranta to, kas parašyta juodu ant balto, paprastais žodžiais galima paaiškinti taip: agresija - valstybei nepriklausančios teritorijos užgrobimas panaudojant tam savo ginkluotąsias pajėgas. Kalbama ir apie 2014 m. Krymo pusiasalio aneksiją.

Kaip toks, laikas egzistuoja maždaug 13,5 mlrd. metų. Mūsų planeta susiformavo prieš 4,5 mlrd. metų. Kiekvienos Žemės teritorijos istorija prasideda nuo jos apgyvendinimo žmonėmis. Tūkstančius metų prieš Kristų pusiasalyje, kurį dabar vadiname Krymu, pasirodė pirmieji žmonės. Per amžius pusiasalyje gyveno graikų jūrininkai, kimerų, taurų, skitų gentys, Krymo kalnuose - gotai. Pusiasalio pavadinimas „Krymas" kilęs iš tiurkiško žodžio „krym", reiškiančio „tvirtovė", „apsauga".

Tautos evoliucija nevyksta staiga. Tai - sudėtingas, įvairiapusis etapas, lėtas etninės bendruomenės formavimasis ir vystymasis. Jame galima rasti migracijas, karus, ekonominius santykius, kalbą, religiją. Netgi gamta ir klimatas yra svarbūs veiksniai. Krymo pusiasalis visada buvo kalbų, kultūrų, gyvenimo būdų sankirta. Krymo tauta susiformavo veikiama kipčakų, chazarų, bulgarų, gotų, alanų, italų, armėnų, graikų, taurų ir kt. įtakos.

XI a. į pusiasalį atvyko kipčakai, XIII a. - mongolai. Įvairių tradicijų, mentalitetų, konfesijų, kalbų elementai galiausiai išsivystė į autentišką tapatybę. Ir kalbą. Taip per kelis šimtmečius susiformavo Krymo totorių tauta. XV a. pusiasalyje susikūrė Krymo chanatas. 1571 m. birželio 3 d. Krymo kariuomenė, vadovaujama chano Devleto Girėjaus, už nesumokėtą duoklę sudegino Ivano IV-ojo Maskvą. Taigi, Maskva ir senovėje nesilaikė susitarimų.

1774 m. Krymo chanatas tapo nepriklausomas nuo Osmanų imperijos. Teisinis pagrindas - Kiučiuk Kainardžos taikos sutartis. Viskas galėjo būti kitaip, bet 1783 m., t. y. vos po devynių pavasarių ir žiemos, Rusijos imperija, „Krymo nepriklausomybės ir suvereniteto garantė" (pagal Rusijos ir Osmanų imperijų sutartį), užėmė Krymą.

Taip iš pasaulio politinio žemėlapio išnyko Krymo chanatas. Žinoma, buvo ir dekretas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos imperijos (Jekaterinos II 1783 m. balandžio 8 d. manifestas). Tiesa, referendumas tuo metu nebuvo surengtas. Kaip ir buvo galima tikėtis, didelė dalis gyventojų buvo priversti palikti tėvynę.

Beje, kai tuometinė Rusijos armada įsiveržė į Krymą per dabartinės Ukrainos teritoriją, vadas taip susižavėjo Ukrainos žemės platybėmis ir kraštovaizdžiais, kad netrukus Rusijos imperija šiose žemėse įvedė baudžiavą. Kartais ukrainiečių istorikai liūdnai juokauja: vienintelis dalykas, kurį Rusija atnešė Ukrainai, yra baudžiava. Ant tuometinės imperijos medalio, skirto Krymo ir Kubanės aneksijai paminėti, iškaltas užrašas: „Prijungti prie Rusijos imperijos be kraujo praliejimo". Tarsi praeities aliuzija į šiuolaikinės Rusijos propagandą - „Krymas be šūvio".

Taip prasidėjo Krymo istorijos laikotarpis, gyventojų istorinėje atmintyje išlikęs kaip „Juodasis amžius". Krymo žemę Rusijos imperijos valdžia sąmoningai atidavė naujakuriams - buvusiems Rusijos kariams ir provincijų gyventojams. Prancūzijos politikas Šarlis Žilberas Romas aplankė Krymą praėjus trejiems metams po to, kai pusiasalis buvo prijungtas prie Rusijos imperijos: „Krymo totoriams neleidžiama kirsti miško ar sodų, vartoti savo derliaus; natūralu, kad jie ieško ramybės ir saugumo kitoje valstybėje". Jau XIX a. pabaigoje Krymo totoriai buvo mažuma savo žemėje.

Sovietinė valdžia visais atžvilgiais pranoko imperinę Rusiją. Kai Rusijos imperija suskilo, pusiasalyje buvo įkurta Krymo Liaudies Respublika. Jos Konstitucijoje buvo numatyta žmogaus teisių apsauga, sąžinės laisvė, piliečių lygybė. Naujosios respublikos vyriausybę sudarė Direkcija, kuriai vadovavo Nomanas Čelebidžichanas, pirmasis Krymo, Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos musulmonų muftijus. Rusijos bolševikai jį nužudė, kūną įmetė į jūrą. Kryme prasidėjo raudonasis teroras. Krymo Liaudies Respublika išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio.

Masinė Krymo gyventojų deportacija įvyko 1944 m. Tuomet iš gimtinės buvo išvežti 207 111 gyventojų; kelionėje į Vidurinės Azijos ir Uralo regionus žuvo apie devynis tūkstančius žmonių. Susikrauti daiktams buvo skirta 15 minučių - kaip ir operacijos „Priboj" metu Lietuvoje, kaip ir kitose panašiose „operacijose" SSRS respublikose. Iš viso iki 1953 m. sausio 1 d. dėl tautybės buvo deportuoti vokiečiai, čečėnai, ingušai, karachajai, balkarai, Krymo totoriai, meschetinai turkai.

Pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčukas tiesioginiame Ukrainos televizijos eteryje pasakojo, kad 1954 m., kai Krymas buvo perduotas sovietų Ukrainai, jame buvo tik šešios mėsos parduotuvės! Jis tai žinojo, nes nuo 1950-ųjų dirbo Ukrainos Komunistų partijos komiteto agitacijos ir propagandos skyriuje. Kovojo jis ir su „ukrainiečių buržuaziniu nacionalizmu". Krymo prijungimą prie Ukrainos paskatino ekonominės priežastys. Pramonės įmonės, statybinė technika, medžiagos, transportas ir, svarbiausia, mokantis ūkininkauti ukrainiečiai, buvo reikalingi po karo ir deportacijų nuniokoto pusiasalio atstatymui.

Siekiant aprūpinti Krymą vandeniu, Ukrainos teritorijoje buvo pastatytas Kachovkos tvenkinys. Tam buvo užtvindyta didelė teritorija. Vandens lygio skirtumas rezervuare leido tiekti vandenį savaime, nenaudojant siurblių. 2023 m. birželio 6 d. ryte Rusijos kariai susprogdino okupuotą Kachovkos hidroelektrinę. Technologiškai tokį inžinerinį statinį galima susprogdinti tik iš vidaus. Po sprogimo tvenkinyje nebeliko vandens. Didesniame nei 1000 kv. km plote pasirodė dugnas ir sumažėjo gruntinio vandens, užtikrinusio regiono žemės ūkio naudmenų drėkinimą, lygis.

Rusija neigia dalyvavusi hidroelektrinės sunaikinime ir kaltina Ukrainą, kuri tariamai apšaudė hidroelektrinę raketomis. Ekspertai jau anksčiau nurodė, kad Dniepro upės užtvankos buvo pastatytos sovietų laikais, įvertinant ir galimus raketų smūgius. Tai patvirtino Rusijos ir Ukrainos karo patirtis. Sugriauti kurią nors iš jų gali tik galinga atominė bomba arba milžiniško dydžio meteoritas. 2024 m. kovo 22 d. rusai paleido keliolika raketų į Zaporožės (Dnieproges) užtvanką. Dvi iš jų pataikė į užtvankos atramą. Užtvankos nesugriuvo! Tas pats buvo ir su Kijevo jūra - dvi raketos pataikė į užtvanką, bet didelių nuostolių nepadarė.

Juridiškai Krymas prie Ukrainos buvo prijungtas 1954 m. vasario 19 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu. Šis dokumentas buvo patvirtintas įstatymu, priimtu tų pačių metų balandžio 26 d. Šiuolaikinė Rusija 1992 m. nusprendė panaikinti šį nutarimą. Citata iš aiškinamojo raštas: „Rusijos Federacijos teisinio paveldo valymas nuo „niekingų aktų, kurie neturėjo teisinio pagrindo".

Šokiai ant kaulų

Rusų literatūros klasikas Fiodoras Dostojevskis ištarė frazę, dabar žinomą visiems: „Grožis išgelbės pasaulį". XIX a, tai buvo drąsi, net logiška sentencija. XX a. su dviem pasauliniais karais amžiams paneigė pasaulinio klasiko mintį. XXI a. sukūrė naują sampratą: „Pasaulį išgelbės žinios".

Rusijos propaganda teigia, kad Krymas tapo Rusijos dalimi po referendumo. Bet koks referendumas turi būti surengtas laikantis įstatymų. Tai, kas neteisėta, yra neteisėta. Į klausimą, pagal kurios šalies įstatymus buvo surengtas vadinamasis referendumas Kryme, Kremlius atsakymo neturi. Bet tikrai ne pagal Ukrainos ar autonominės Krymo respublikos įstatymus. Juo labiau pagal Rusijos Federacijos įstatymus. Nė viena šalis, net Rusija su savo supratimu apie „normalius" tarptautinius santykius, negali to padaryti kitos valstybės teritorijoje. Nes tuomet ji tampa įstatymų nepaisančia šalimi.

Agresija prieš Ukrainą prasidėjo vasario 20 d., o mažiau nei po mėnesio - kovo 16 d. - įvyko „referendumas". Beje, jau okupuotame Kryme. Kažkas panašaus į savo laiku Austrijoje vykusį referendumą po nacių Vokietijos invazijos. Naktį prieš vasario 27 d. Rusijos specialiosios pajėgos užėmė Krymo parlamento pastatą. Dvi dienas prieš tai aikštėje priešais parlamentą Krymo totoriai rengė protesto akcijas prieš Kremliaus politiką jų istorinės tėvynės atžvilgiu. Dvi dienas, bet ne dvi naktis. Taigi, 27-osios vasario ryte virš Krymo parlamento suplevėsavo Rusijos vėliava.

Tai, kaip Rusijos specialiosios pajėgos atsidūrė Simferopolyje, atskira istorija. Juk pagal Ukrainos ir Rusijos susitarimą Rusijos kariai turėjo būti tik savo nuolatinėse dislokacijos vietose, savo karinėse bazėse, bet jokiu būdu ne pusiasalio sostinėje.

Remiantis Rusijos Konstitucija, naujos teritorijos priėmimas į Federaciją vykdomas abipusiu Rusijos Federacijos ir šalies, kuriai priklauso teritorija, arba jos dalies, sutikimu. Ukraina nesutiko. Dar daugiau, pačioje Rusijoje nebuvo referendumo dėl naujo federacijos subjekto priėmimo! O dėl žmonių okupuotose Ukrainos teritorijose šalies agresorės prezidentas pasirašė dekretą, pagal kurį „Ukrainos piliečiai, neteisėtai esantys Rusijoje, privalo išvykti iki rugsėjo 10 d. arba legalizuotis". Taip Vladimiras Putinas įpareigojo Ukrainos piliečius, kurie, jo nuomone, „neteisėtai gyvena" Rusijoje (ir okupuotose teritorijose), išvykti. Jo nuomone, okupuotos Ukrainos teritorijos nuo seno yra rusiškos.

Pirmoji agresijos Kryme auka tapo Ukrainos kariuomenės vėliavininkas Sergijus Kokurinas. Tai nelabai dera su įsitvirtinusiu Rusijos mitu apie Krymo užėmimą be vieno šūvio. Esą tokia sėkminga „operacija" bus įtraukta į visų pasaulio karo akademijų vadovėlius. „Žmonės buvo ginkluoti: pistoletai, granatos, granatsvaidžiai, automatai. Aš suskaičiavau apie šimtą žmonių, jie visame perimetre įvairiomis grupėmis iš visų pusių pradėjo veržtis į dalinį", - prisimena tos dienos įvykius Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pulkininkas leitenantas, karinio dalinio A-3674 vado pavaduotojas Volodymyras Ščurikas.

Kapitonas Valentinas Fedunas išgyveno: „Pajutau smūgį į veidą. Nukrito uniforminė kepurė. Mane pastūmė, nukritau ant nugaros. Atsistojau ir pradėjau bėgti, į mane šaudė." Pirmoji kulka pataikė į skruostą, išėjo per kaklą, keli milimetrai nuo arterijos. Antroji pataikė į mentę. Vėliau paaiškėjo, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kartografijos centrą šturmavo FSB sabotažo būrys, kuriam vadovavo Igoris Girkinas. Leidiniui „Zavtra" 2014 m. jis pasakojo: „Per kovas už kartografijos centrą, kurioms vadovavau, žuvo du žmonės. Po to kuopa buvo išformuota, žmonės išsiskirstė". Prabėgus trims savaitėms po šturmo Simferopolyje I.Girkinas su nauju FSB būriu buvo perkelti užimti Donecko srityje esantį Slovianską.

2014 m. balandžio 6 d. Kryme, Novofedorivkoje, žuvo 10-osios jūrų aviacijos brigados štabo operatyvinio skyriaus viršininkas majoras Stanislavas Karačevskis. Apie 23:45 val., S.Karačevskį nušovė Rusijos Juodosios jūros laivyno jaunesnysis seržantas Jevgenijus Zaicevas. S.Karačevskis iki savo 33-jo gimtadienio neišgyveno kelių dienų. Be vyro ir tėvo liko žmona ir du jų vaikai. J.Zaicevui Krymo karo teismas 2015 m. skyrė du metus kalėjimo.

Laikas parodys, ar šiuolaikinis pasaulis išgelbės rusus nuo agresyvios jų šalies prigimties. Šiuo metu rusų-ukrainiečių karas rusams yra tarsi ilgas, jau ketvirtus metus iš eilės trunkantis televizijos serialas. Net nepaisant didelių nuostolių. O Krymas - tai tarsi ryškus gėlių žiedas ant Rusijos prezidento švarko atvartos. Be to, tai dar ir didelis rusų propagandos pasiekimas.