„The Atlantic“: „Kodel Rusija laiminga kare“

Leidinys pažymi, jog, net ir atidėjus į šalį propagandą, matyti, kad „Rusija išties atrodo stebėtinai vieninga“. Nepaisant daugiau nei pusės milijono žmonių praradimo fronte ir beveik visiškos izoliacijos nuo Vakarų, Rusijos visuomenė nesuiro ir, priešingai, rodo aiškius socialinio susitelkimo ženklus.

„Vienas iš šio paradokso paaiškinimų yra tai, kad, skirtingai nei Vakarų valstybės, kurios turi ginti savo piliečių interesus, Rusijos visuomenė veikia, turėdama vieną tikslą – tarnauti kariaujančios valstybės interesams“, – rašo leidinys.

Publikacijoje pažymima, kad per visą šalies istoriją – nuo ​​mongolų viešpatavimo laikų iki XX a. imtinai, kai egzistavo totalitarinis sovietų režimas – Rusijoje nebuvo valdžios pasidalijimo mechanizmų ir civilizuotos politinių nuomonių konkurencijos. Žmonėms buvo teigiama, kad asmenybė yra niekas palyginti su visuomenės, tai yra valstybės, interesais.

„Šis pajungimas Rusijos valstybės įkūnijamam kolektyvui ir yra priežastis, kuri leido Putinui taip lengvai mobilizuoti visuomenę karui. (...) Tie patys dalykai, kurie trukdo Rusijai taikos metu, – jos autoritarizmo nelankstumas, jos centralizuota valdymo sistema nuo viršaus iki apačios, jos represijų mechanizmas ir jos komandinė ekonomika – tampa privalumu konfliktų laikotarpiais, nes padeda vyriausybei greitai ir negailestingai mobilizuoti visuomenę ir pramonę karo reikmėms, kompensuodami technologinį atsilikimą ir socialinę atomizaciją, kuri šiaip jau būdinga šaliai“, - rašoma „The Atlantic“ straipsnyje.

Pasak jo autorių, bent jau dalis Rusijos visuomenės iš karo turi tiesioginės naudos. Kariauti prieš Ukrainą išėjusių savanorių atlyginimai mažiausiai aštuonis kartus viršija šalies vidurkį. Vienkartinės išmokos mūšyje sužeistiems kariškiams ar žuvusiųjų artimiesiems pakanka anksčiau neprieinamiems butams, automobiliams ir kitoms brangioms prekėms įsigyti.

Rusijos žiniasklaidoje, tiek oficialioje, tiek neoficialioje, pilna istorijų, panašių į Aleksejaus Voronino istoriją. Vyras nesigaili, kad kariavo Ukrainoje ir ten prarado dalį kojos. „Dabar aš turiu viską“, – sako jis, žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Jo mama sutinka, kad jos sūnui pasisekė – jis „tik užlipo ant minos“, o keli jo tarnybos draugai žuvo.

„Užuot protestavę prieš karą, kuris tiesiogine prasme žudo jų artimuosius, jauni rusai šiandien stoja į eilę, kad galėtų paspoksoti į paimtus NATO tankus, ir plūsta į patriotinių dainininkų koncertus, per kuriuos su beveik religine ekstaze skanduoja „Rusija“. Daugiau nei pusė rusų reiškia įsitikinimą, kad jų šalis juda teisinga kryptimi“, – rašo žurnalas.

Pasak publikacijos autorių, karo padėties ir paklusnios rusų tautos simbiozė yra bloga žinia laisvajam pasauliui. Tai reiškia, kad Rusija gali neribotą laiką atsiduoti ekspansinei manijai, ypač turint omenyje nuolatinę Vakarų baimę dėl eskalacijos.