Išgyveno 72 paras kalnuose: speige, be maisto ir vandens

Įmanoma. Tą prieš daugiau nei 50 metų įrodė 16 Urugvajaus regbio komandos narių bei jų sirgalių. Šis įvykis iki šiol vadinamas „stebuklu Anduose", apie jį sukurtas filmas, parašyta ne viena knyga ir daugybė straipsnių. Išsigelbėjusieji vadinami didvyriais, nors tam, kad išliktų, jiems teko maitintis žuvusių draugų kūnais.

Lūžo pusiau

Urugvajaus lėktuvas, kuriuo vyko Urugvajaus mėgėjiška regbio komanda, keli jos gerbėjai, regbininkų artimieji, keli šiaip keleiviai, skridę į Čilę savais tikslais, bei 5 įgulos nariai, 1972 m. spalio 12 d. išskrido iš Montevidėjaus į Santjagą. Tačiau greitai pilotai dėl blogų oro sąlygų buvo priversti nusileisti Argentinos Mendosos miesto oro uoste. Spalio 13-os dienos ryte oro sąlygos nepagerėjo, tačiau regbininkų, daugumai kurių buvo po 18-20 metų, spaudžiami (nes nenorėjo pavėluoti į rungtynes Čilėje, kurios, beje, būtų buvusios tik parodomosios), pilotai nusprendė rizikuoti.

Skrendant virš Andų kalnų masyvo prasidėjo turbulencija, lėktuvas pakliuvo į oro duobę ir smigo žemyn. O kai išniro iš debesų, visiems lėktuve buvusiems žmonėms tapo aišku, kad katastrofa - neišvengiama: priešais išniro milžiniška akmeninė siena. Pilotai skraidyklę paleido visų greičiu ir karštligiškai stengėsi kuo aukščiau iškelti jos nosį. Deja, lėktuvo uodega užkliuvo už kalno ir atitrūko kartu su sparnais, o likusi fiuzeliažo dalis milžinišku greičiu slydo žemyn šlaitu, kol įsirausė į sniegą.

12 žmonių žuvo iš karto: kai kurie iškrito iš lėktuvo, kai kurie buvo mirtinai sutraiškyti viduje. Šiek tiek atsipeikėję nuo patirto šoko, likę gyvi keliautojai ėmė raustis po lėktuvo nuolaužas, tikėdamiesi išgelbėti kitus katastrofą išgyvenusius žmones. Du lėktuvu skridę medicinos studentai juostomis plėšė drabužius, iš tinkamų medžiagų ruošė įtvarus rankų ir kojų lūžiams įtvirtinti. Tačiau, nepaisant visų pastangų, greitai dėl patirtų sužalojimų mirė dar šeši keleiviai.

Laukė gelbėtojų

Likę 27 gyvi žmonės nuo viso pasaulio buvo atkirsti sniegynuose 3600 m aukštyje virš jūros lygio. Be maisto, be šiltų drabužių, be medikamentų. Vienintelė vieta, kur galima bent kiek pasislėpti nuo naktį laukusio -40°C speigo, buvo išlikusi sveika fiuzeliažo dalis. Tam, kad nesušaltų naktį, žmonės didžiulę skylę, atsiradusią lėktuvui lūžus pusiau, šiek tiek užsandarino lagaminais, kėdžių lūženomis bei kitu šlamštu. Nuo šalčio tai neapsaugojo, tačiau bent jau apsaugojo nuo tiesioginio vėjo, kas bent jau pirmą naktį išgelbėjo gyvybes.

Žmonės iš karto nepuolė į neviltį, nes neabejojo, kad jau kitą dieną arba bent jau artimiausiomis dienomis juos ras gelbėtojai. Iš tiesų tuo metu įvairiose Andų vietose (nebuvo žinoma tiksli katastrofos vieta) virš uolų skraidė malūnsparniai, gelbėtojų komandos šukavo vietoves. Tačiau paieškos buvo bevaisės: nukritęs baltas lėktuvas nesiskyrė nuo sniego, o ir oro sąlygos buvo ne pačios geriausios, matomumas buvo prastas.

Aštuntą dieną po aviakatastrofos paieškos darbai buvo nutraukti, nes buvo nuspręsta, kad tokiomis sąlygomis niekas negalėjo išgyventi, net jei išliko gyvas po lėktuvo kritimo. Dingę sniegynuose žmonės apie tai sužinojo praėjus dar trims dienoms - bagaže aptiko radijo imtuvą, kuriuo buvo galima klausytis žinių. Nesunku įsivaizduoti, kokia kilo neviltis, nes visi suprato: dabar išsigelbėjimas priklausys nuo jų pačių.

Baisus pasirinkimas

Prie šalčio ir išretėjusio oro žmonės šiaip taip prisitaikė. Tačiau nukritusiame lėktuve buvo vos kelios šokolado plytelės, keli vyno buteliai ir truputis krekerių. Maistas buvo padalintas į lygias dalis ir kiekvienai dienai buvo skiriama po labai mažą dalį, stengiantis, kad kuo ilgiau užtektų. Tačiau greitai ir šios minimalios atsargos išseko, o aplinkui nebuvo nei augalų, nei gyvūnų. Troškulį malšino sniegu, kurį dėjo ant metalinių lėktuvo nuolaužų ir tirpino jį saulėje. Tačiau keli lašai negalėjo atstoti pilnaverčio gėrimo.

Galiausiai Robertas Kanesa (Roberto Canessa) - lėktuvu skridęs medicinos studentas - pirmasis ryžosi pasiimti stiklo skeveldrą ir ja iš vieno pilotų palaikų atsipjovė mėsos gabaliuką. Likusius nelaimės draugus apėmė siaubas, tačiau po kelių dienų bado iškankinti žmonės buvo priversti pasekti R.Kanesos pavyzdžiu.

„Kai kas mano, kad mes norėjome atsiskaityti su pilotu dėl patirtos katastrofos, - prisimena regbio komandos narys Nandas Paradas (Nando Parrado). - Tačiau mums buvo lengviau pradėti būtent nuo jo, nes mes jo taip gerai nepažinojome, kaip kitų".

Iš tiesų, beveik visi keleiviai buvo susieti giminystės ryšiais arba juos siejo draugystė. Per avariją žuvo paties Nando mama, o vėliau nuo sužeidimų mirė sesuo. Tačiau kai ant pilotų kūnų nebeliko mėsos, teko pradėti valgyti ir savo draugus.

Nelaimėliams išlikti padėjo ir jų sumanumas. Pavyzdžiui, vienas regbininkas iš lėktuvo pilotų kabinoje rastų medžiagų sukonstravo savotiškus akinius nuo saulės, kurie buvo būtini, nes kalnų sniegas galėjo apakinti, sėdynių pagalvėlės virto „sniegbačiais", nes aplink lėktuvą sniegas buvo labai purus ir be jų žmonės smigdavo į sniegą iki pusiaujo.

Teko valgyti draugus

Bėdos ir toliau persekiojo nelaimėlius. Praėjus maždaug savaitei po žinios apie paieškų nutraukimą, fiuzeliažą, kuriame nakvojo nelaimėliai, užgriuvo sniego lavina, pražudžiusi dar 8 žmones. Sušalę kūnai žmonių, žuvusių per aviakatastrofą arba iškart po jos, buvo palaidoti labai giliai po sniegu. Teko griebtis dar baisesnio dalyko - valgyti šalia gulinčių žmonių palaikus.

Lapkričio 17 dieną nuspręsta bandyti patiems ieškoti pagalbos. Tačiau eiti ne į Vakarus, kur turėjo būti žalieji Čilės slėniai (mat būtų tekę įveikti itin aukštus kalnus), o į Rytus. Tikėtasi, kad ten besileidžiantis slėnis galų gale leis išsikrapštyti iš kalnų: vanduo, atsiradęs tirpstant sniegui, esą turėtų susirasti kelią į Vakarus, o radus tos srovės trajektoriją žemyn, pavyktų išsikapstyti. Buvo sudaryta kelių žmonių ekspedicija, Deja, ir šios viltys nepasiteisino, tačiau vis tik sprendimas eiti į Rytus buvo lemtingas gerąja prasme. Ne, ištrūkti iš kalnų jis nepadėjo, tačiau einant ta kryptimi rasta lėktuvo uodega, sužadinusi naujas viltis - joje buvo lėktuvo radijas, kuriuo galbūt būtų galima susisiekti su civilizacija. Deja, jo įjungti niekaip nepavyko, nors prie jo R.Kanesa plušėjo kelias dienas.

Išsigelbėjimą nulėmęs faktorius

Tačiau atsitiko bemaž lemtingas dalykas: lėktuvo uodegoje būta įvairių vamzdžių, padengtų izoliacine medžiaga. Ji buvo nuplėšta, mat sumanyta iš tos medžiagos pasisiūti improvizuotą miegmaišį. Be jo naktį atviruose kalnuose nesušalti neįmanoma.

Buvo nuspręsta sudaryti trijų žmonių grupę - iš jau minėtų R.Kanesos, N.Parado bei regbininko Antonijo Vizintino. Jie turėjo perkopti milžiniškus Vakaruose stūksančius kalnus, mat tikėtasi, kad už jų - žalieji Čilės slėniai. Tikėtasi, kad per daugiausia tris dienas pavyks juos įveikti ir rasti pagalbą. Vėliau paaiškėjo, kad ekspedicija užtruko dešimt dienų. Pirmoji naktis buvo košmariška, nes siautė pūga. Tik paskutinę minutę R.Kanesa pamatė nedidelį iš pirmo žvilgsnio saugų žemės lopinėlį, kur jie išsitiesė savo improvizuotą miegmaišį. Netrukus paaiškėjo, kad jie įsikūrė ant bedugnės krašto - vienas neatsargus judesys ir visi būtų nugarmėję į prarają.

Kito kelio nebuvo

Viršukalnę pirmasis pasiekė N.Paradas. R.Kanesa jo pavyzdžiu pasekė tik po kelių valandų. Prieš akis atsivėręs vaizdas pribloškė - jie išvydo tik dar daugiau snieguotų viršukalnių. Tačiau N.Paradas nusprendė, kad reikia eiti pirmyn, nes tai - vienintelė viltis išsigelbėti, grįžus į fiuzeliažą lauktų neišvengiama mirtis. Pasak N.Parado, mirti, tai bent jau kelyje.

„Fiuzeliaže mes jau beveik neturėjome maisto. Ar ilgai truks, kol jis galiausiai baigsis ir prasidės klaikus laukimas, kad kas nors mirtų? Kas būtų pirmas? Kiek mes išlauktume nepradėję jo pjaustyti? Ir kaip būtų paskutiniajam likusiam gyvam?" - 2006 m. išleistoje knygoje „Stebuklas Anduose" rašo vienas knygos bendraautorių N.Paradas.

Apačioje vyrai pastebėjo kažką panašaus į taką. Nusprendė juo ir eiti - paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo teisingas sprendimas. Tiesa, žmogienos buvo likę per mažai, tad R.Kanesa ir N.Paradas nusprendė A.Vizintiną grąžinti atgal prie lėktuvo nuolaužų ir pasiimti jo davinį.

Pavyzdys kitiems

Sunku nupasakoti, kokia tai buvo kelionė, kai nuo kalnų kartais tekdavo leistis kartu su lavinomis, bristi per kalnų upę. Kuo toliau jie ėjo į Vakarus, tuo darėsi šilčiau. Kiekvienas tarp akmenų rastas daiktas - arklio pasaga, tuščia skardinė, išblukusi etiketė - kėlė džiaugsmą. Pagaliau devintą kelionės dieną, įveikę 70 mylių nuo katastrofos vietos, N.Paradas ir R.Kanesa sutiko čilietį piemenį, kuris buvo toks geras žmogus, jog sutiko iškviesti pagalbą, nors ji buvo už 10 valandų kelionės jojant arkliu.

Jau kitą dieną, gruodžio 22 d., virš lėktuvo katastrofos vietos pasirodė du malūnsparniai. Pirmuoju reisu gelbėtojams pavyko paimti tik keletą žmonių. Likusiems numetė šiltų drabužių ir maisto bei pažadėjo sugrįžti kitą dieną. Galiausiai gruodžio 23-ąją į civilizaciją grįžo ir likę išsigelbėjusieji.

Dėl kanibalizmo niekas nepasmerkė

2016 m. dar vieną knygą parašė vienas iš „Andų didvyrių" Pedras Algorta. Jis teigia, kad su kitais išgyvenusiaisiais nusprendė valgyti žuvusių bendrakeleivių kūnus pasinaudodami šalta logika - arba valgyk mėsą tų, kurie žuvo, arba mirk šalia jų pats.

„Na, tai buvo sprendimas, kurį padarėme ne savo protais - nebuvo taip, kad kažkas pasakytų „Ei, žinau, ką reikia daryti!". Tai buvo sprendimas, kurį padarėme savo skrandžiais. Tuo pat metu skirtingose vietose skirtingi žmonės pradėjo suvokti, kad jeigu norime išgyventi, turime kažkuo užpildyti savo skrandžius, ir mes neturėjome nieko, ką galėtume suvalgyti. Todėl be didelių loginių išvedžiojimų atsakėme savo silpnybei - savo norui išgyventi", - prisiminė P.Algorta.

Po to, kai buvo išgelbėti, spaudos konferencijoje teko pripažinti kanibalizmo faktą.

„Na, žinios jau buvo pasklidusios, apie tai buvo kalbama. Tik kai kurių mūsų tėvai nenorėjo tuo tikėti. Mes pasakėme paprastai : „Taip, mes tą padarėme". Kai garsiai buvo pripažinta, kas buvo padaryta, pasigirdo dideli aplodismentai. Artimieji tų, kurie neišgyveno, priėjo prie mūsų ir sakė, kad viskas gerai", - viename interviu sakė P.Algorta.

Net alpinistams būtų iššūkis

O štai N.Paradas „Euronews" davė interviu praėjus lygiai 50 metų po lėktuvo sudužimo.

„Mes dešimt dienų žygiavome ieškodami pagalbos, įveikdami kalnus ir ledynus, kurių bijo net labiausiai patyrę alpinistai. Neturėčiau su jumis kalbėti. Turėčiau būti miręs. Palaidotas ledyne prieš 50 metų", - sakė N.Paradas (kurio tikrasis vardas, beje, Fernandas, artimiausi žmonės jį vadino Nandu).

„Sniegu padengtame kraštovaizdyje temperatūra siekė minus 30 laipsnių Celsijaus. Atvykome iš paplūdimio, iš Montevidėjaus, o 95 proc. vaikinų niekada gyvenime nebuvo lietę sniego ar matę kalnų", - prisiminė „Andų didvyris".

Ne ką mažiau neįtikėtinas stebuklas buvo ir tai, kad jis su R.Kanesa sugebėjo perkopti kalną, esantį netoli sudužimo vietos.

„Nežinojome, kad lėktuvo altimetras rodė neteisingai: sudužimo vieta buvo ne 2, kaip manėme, o gero pusketvirto kilometro aukštyje. Taip pat ir to, kad kalnas, kuriam ruošėmės mesti iššūkį, buvo vienas aukščiausių Anduose, iškilęs iki 5 km aukščio, tokiais stačiais ir sudėtingais šlaitais, kad jie būtų nemenkas išbandymas ir profesionalių alpinistų komandai. Patyrę alpinistai, tiesą sakant, nė iš tolo nesiartintų prie šio kalno neapsiginklavę specialia įranga: plieniniais kobiniais, ledvaržčiais, saugos lynais ir kitais būtinais įtaisais, leidžiančiais saugiai prisitvirtinti prie šlaitų. Jie taip pat neštųsi ledo kirtiklius, neperšlampamas palapines ir tvirtus batus, aptaisytus kapliukais - metaliniais dygliais, užtikrinančiais sukibimą stačiausiuose, slidžiausiuose nuolydžiuose. Žinoma, jie būtų puikios fizinės būklės ir koptų pačių pasirinktu laiku, kruopščiai nusibraižę saugiausią kelią iki viršūnės. Mūsų trejetas kopė kasdieniais drabužiais, tik su primityviais įrankiais, kuriuos susimeistravome iš lėktuvo duženų. Mūsų kūnai jau buvo išsekę nuo ilgo badavimo ir šalčio, iki laivo sudužimo Kanesa ir Vizintinas net nebuvo matę sniego!" - knygoje „Stebuklas Anduose" dėsto N.Paradas.

Ir reziumuoja: „Laimė, mes nieko neišmanėme, ir nežinojimas buvo mūsų vienintelė galimybė".