A.Butkevičius: branduolinis pavojus stiprėja, bet ne visi tai suvokia

- Lenkijos prezidentas Andžejus Duda interviu laikraščiui „Fakt" patvirtino, kad jo šalis pasirengusi priimti JAV branduolinius ginklus, jei NATO nuspręstų, jog tai būtina. Kaip vertinate tokius lenkų norus?

- Jiems nieko kito nebelieka, nes po to, kai Rusija dislokavo savo branduolinę ginkluotę Baltarusijoje, lenkai aiškiai suvokė, jog reali atgrasymo politika reikalauja tokį pat ginklą turėti savo šalyje. Nėra iki galo aišku, apie kokią branduolinę ginkluotę - strateginę ar taktinę - lenkai kalbėjo, tačiau jų logika man visiškai suprantama.

Rusija ir Baltarusija akivaizdžiai išsikraustė iš proto su savo branduoliniais žaidimais, todėl lenkai svarsto imtis atsakomųjų veiksmų. Juolab kad, sakant paprastai, ne jie pirmi tai pradėjo.

- Dažnai lankotės Lenkijoje. Gal žinote, kokios yra eilinių lenkų nuotaikos?

- Skirtingi žmonės situaciją vertina skirtingai, bet niekas iš baimės nelipa sienomis. Lenkai puikiai supranta, kad yra savo valstybės šeimininkai ir būtent jie atsakingi už jos gynybą. Jokios panikos požymių nematau, panikierių kalbų iš aukštų tribūnų irgi nesigirdi, nors rimčiausias pavojus kyla ne kažkam kitam, o Ukrainą nuo pat karo pradžios išskirtinai stipriai remiančiai Lenkijai. Visi puikiai supranta, kad išgyvename kritišką laikotarpį, tačiau ta jo dalis, kai NATO neturėjo aiškaus apsisprendimo, jau praeita.

JAV priimtas pagalbos Ukrainai įstatymas yra svarbus visiems, nes jis ne tik rodo amerikiečių pasirengimą toliau remti kovojančią šalį, bet ir siunčia aiškų signalą apie jų apsisprendimą dalyvauti konflikte visa jėga. Tokios nuotaikos ramina politikus ir atitinkamai persiduoda visuomenei, kuri taip pat į viską reaguoja ramiai.

- JAV vyriausybė kol kas nėra užsiminusi, kad svarsto dislokuoti branduolinius ginklus Rytų Europoje, nes esą Maskva tai galėtų suprasti kaip tiesioginę provokaciją. Galime sulaukti antrosios Karibų krizės?

- Aš manau, kad tai labiau buvo demonstratyvus lenkų valdžios pareiškimas, o ne oficialus prašymas. Nėra žinoma, kad ta linkme vyktų kokios nors diskusijos ar derybos. Tiesiog politinis įspėjimas Rusijai ir Baltarusijai, kad jų bandymas užsiimti branduoliniu šantažu gali turėti labai ir labai blogas pasekmes.

Aišku, kiekviename panašiame epizode galima įžvelgti ir tam tikrus Karibų krizės požymius, tačiau abejoju, ar šiandien kas nors drįstų Rusijai pareikšti ultimatumą dėl Baltarusijoje dislokuotų jos branduolinių ginklų.

Jeigu jau apie tai prakalbome, nepamirškime, kad yra Kaliningradas, kuris dėl savo geopolitinės padėties - dar pavojingesnis. Jeigu situacija įgautų daugiau Karibų krizės požymių, reikėtų galvoti apie Kaliningrade dislokuotos Rusijos ginkluotės likvidavimą, apie paties regiono statusą ir kelti klausimą dėl Rusijos teisės būti jame. Šiandien, spėčiau, apie tai niekas dar nedrįs garsiai kalbėti, bet anksčiau ar vėliau tokie klausimai tikrai kils, ir jeigu tuomet situacija bus analogiška šiandieninei, bijau, kad geruoju tai nesibaigs.

- Lenkijai pareiškus, jog ši yra pasirengusi šalyje dislokuoti NATO branduolinius ginklus, Lietuvos prezidentas G.Nausėda sako, jog toks Aljanso sprendimas prisidėtų prie atgrasymo ir atlieptų Europos saugumo lūkesčius. Sutinkate su juo?

- Jeigu mūsų šalies vadovas tiki, kad šiandien dar veikia atgrasymo strategija, jo logika man yra suprantama. Tik vadovaudamasis ja, ištaręs „A", prezidentas turėtų pasakyti ir „B" bei paprašyti amerikiečių analogišką ginkluotę dislokuoti Lietuvoje. Nesuprantu, kodėl jis to dar nepadarė, nes toks poelgis labiau atitiktų jo, kaip „didžio stratego" ir „didžio atgrasymo specialisto" statusą.

- Prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys tikina, kad prasidėjusios diskusijos dėl branduolinių ginklų dislokavimo Lenkijoje yra reikalingos. Anot jo, tą skatina pasikeitusi Rusijos laikysena regione. Toks dėmesio troškimas gali būti susijęs su artėjančiais rinkimais?

- Arba su jais, arba su tuo, kad, mano nuomone, jie nelabai suvokia, ką daro. Paskaičius G.Nausėdos rinkiminės programos teiginius, apima nuojauta, kad jis nėra skaitęs Konstitucijos. Programoje nieko nekalbama apie jo užsienio ar saugumo bei gynybos politikos planus, už ką tiesiogiai atsakingas prezidentas. Jeigu jau jis kažką sako, tai tegul kalba tiesiai šviesiai - kreipiausi į JAV ir paprašiau keturių branduolinių bombų su dviem rankenėlėmis, paleidžiamų vieno mygtuko paspaudimu. Nes visa kita tėra pilstymas iš tuščio į kiaurą.

- Anksčiau šalys skubėjo nusiginkluoti, dabar vyksta atvirkštiniai procesai. Kaip manote, kuo ir kada jie pasibaigs?

- Jeigu kalbėsime apie gerąjį scenarijų, tai viskas baigsis dantų rodymu. Visi susės prie derybų stalo ir pradės tartis. Pagal vieną variantą Rusijai bus pakišta dalis ukrainiečių teritorijų, pagal kitą - ne, bet viskas baigsis be pasaulinio konflikto.

Blogojo scenarijaus atveju kažkam neatlaikys nervai ir jis pokštelės. Šaltojo karo istorijos rodo, kad yra buvę du realūs atvejai, kai tiktai puikūs rusų karininko nervai sulaikė pasaulį nuo naujos branduolinės katastrofos, nes politikams pasirodė, kad į TSRS skrenda spiečius branduolinių JAV raketų. Esame buvę per žingsnį nuo tokios katastrofos ir niekas negali garantuoti, kad tai nepasikartos.

- Kiek įtakos branduolinės įtampos augimui ar mažėjimui turės padėtis Ukrainos fronte?

- Manau, kad tai menkiausiai paveiks situaciją. Yra aiškiai suvokiama, jog konfliktas sprendžiamas konvencine ginkluote, o bet kokie Maskvos bandymai panaudoti taktinį branduolinį ginklą baigsis analogišku sąjungininkų atsaku.

Rusai pradėjo skaičiuoti, kad, ukrainiečiams gavus didelio nuotolio raketas ATACMS, jie jau gali pasiekti vadinamąjį objektą 45, kuriame saugomas branduolinis ginklas. Priminsiu mielajam skaitytojui Jevgenijaus Prigožino žygio į Maskvą detales, kuomet buvo teigiama, kad jo sėbrai sukinėjosi prie šios saugyklos vartų. Rusai puikia supranta, kuo baigtųsi ataka prieš šį objektą, todėl turėdami omenyje ukrainiečių ryžtą, kuris niekuo nenusileidžia su „Hamas" kovojančių izraeliečių nusiteikimui, nemanau, kad drįstų juos taip provokuoti.

- Lenkai nori branduolinių ginklų ir statosi atominę elektrinę. Baltarusiai tokią jau turi ir galvoja apie antrą. Mes Visagino AE uždarėme, bet liko branduolinės atliekos. Visas regionas tampa branduoliniu. Dėl to kyla kokie nors papildomi pavojai - didėja provokacijų, teroristinių išpuolių tikimybė?

- Tai jau seniai reikėjo suvokti kaip papildomą grėsmę. Šiandieniniame kare naudojamos ne tik konvencinės karinės pajėgos, bet ir žvalgybiniai, diversiniai būriai. O kur dar hibridinės atakos, kurios apima ne tik įsilaužimus į duomenų serverius, bet ir išpuolius prieš oro uostus, kritinę infrastruktūrą ar svarbius objektus, įskaitant ir atidirbusio branduolinio kuro saugyklas. Problemą gilina tai, kad tokių išpuolių vykdytojai faktiškai nėra identifikuojami, o įvykus branduolinei katastrofai bet kuri valstybė turėtų nemažai vargo, likviduojant jos pasekmes. Jeigu kas nors tuo abejoja, gali pasidomėti Černobylio istorija.

- Galvojant apie įtampos mažinimą, koks scenarijus būtų realiausias?

- Kalbant apie realius scenarijus, jiems nė viena pusė nėra pribrendusi, o juolab - abi pusės. Artimiausiu metu įtampos mažinimo scenų nenusimato. JAV bando naują scenarijų, pagal kurį gundomi kinai, leidžiant jiems suprasti, kad, jeigu bus nutrauktas karinis tiekimas Rusijai, JAV ir ES sudarys jiems palankesnes ekonomines sąlygas. Pekinui pasidavus šiems gundymams, įtampa kažkiek atslūgs, tačiau panacėja toks sprendimas vis tiek netaps.

- Lietuvoje vyks prezidento, o vėliau - ir Seimo rinkimai. Po jų galima tikėtis kokių nors pokyčių mūsų šalies užsienio ir gynybos politikoje?

- Vertinant realius kandidatus į prezidentus ir gilinantis į jų rinkimų programas, akivaizdu, kad nė vienas jų neturi žalio supratimo ką jis turėtų daryti krizinėje situacijoje ir nemato savęs kaip krizės meto vadovo. Tad jeigu jie nesuvokia savo vaidmens galimos krizės akivaizdoje, naivu būtų tikėtis, jog realios krizės atveju iš jų sulauksime tinkamų veiksmų. Tiems, kas manimi netiki, siūlau patiems pasiskaityti kandidatų į prezidentus programas.

Karibų krizė

Karibų krizė, Kubos krizė, tarptautinė krizė, kilo 1962 m. spalį tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir SSRS.

* 1959 m. sausį Kuboje įsigalėjęs revoliucinis režimas sukėlė JAV nerimą. Kubos vyriausybė paprašė SSRS garantuoti jos saugumą. SSKP Centro komiteto I sekretorius Nikita Chruščiovas pasiūlė Kuboje išdėstyti vidutinio nuotolio raketas su branduolinėmis galvutėmis, galinčioms per kelias minutes pasiekti JAV teritoriją (nuo Kubos iki JAV yra apie 200 km).

* JAV administracija 1962 m. spalio 14 d. sužinojo, kad SSRS slaptai į Kubą atgabeno raketų su branduolinėmis galvutėmis. Spalio 18 d. prezidentas Džonas Kenedis (John Kennedy) susitiko su SSRS užsienio reikalų ministru Andrejumi Gromyko, kuris patikino, jog SSRS neketina Kuboje dislokuoti puolamųjų ginklų.

* 1962 m. spalio 22 d. Dž.Kenedis įsakė sustiprinti JAV karinę jūrų bazę Guantanamo (Kuboje), blokuoti SSRS karinį tiekimą Kubai, pareikalavo pašalinti iš jos SSRS raketas.

* Spalio 25 d. raketų klausimas buvo iškeltas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

* Kilo branduolinio karo pavojus; abiejų pusių ginkluotose pajėgose buvo paskelbta aukščiausia karinė parengtis. Karibų krizė dar labiau paaštrėjo SSRS prekybos laivams, kurie, manoma, gabeno raketas, priartėjus prie JAV laivyno blokuotos Kubos. N.Chruščiovo įsakymu laivai pasuko atgal.

* 1962 m. spalio 28 dieną Niujorke prasidėjo JAV ir SSRS atstovų derybos. SSRS sutiko iš Kubos išvežti savo raketas su sąlyga, kad JAV įsipareigos (slaptai) nepulti Kubos ir išgabenti savo vidutinio nuotolio raketas iš Turkijos. JAV ir SSRS derybos vyko nedalyvaujant Kubos atstovams.