Audrius Butkevičius: Maskva priversta plėsti „mūšio lauką“

- Praėjusį mėnesį į Baltarusijos oro erdvę įskrido mažiausiai 12 Rusijos „Shahed" tipo nepilotuojamų orlaivių. Dronai tampa nenuspėjami? Ar tai reikia vertinti kaip rusų provokaciją siekiant įtraukti Minską į karą prieš Kijevą?

- Karas pereina į absoliučiai naują ir netikėtą fazę. Tai yra visiškai aišku visų kariaujančių pusių specialiosioms tarnyboms. Mat pirmą kartą istorijoje Vakarų valstybės leidžia sau naudoti ginkluotę kitos, atominį ginklą turinčios valstybės teritorijoje. Tai reiškia, kad Rusija statoma prieš faktą, kuris laužo bet kokius propagandinius rusų stereotipus ir teiginius apie raudonąsias linijas.

Ukrainiečių ataka į Kursko sritį buvo drastiškas veiksmas, galimai nesuderintas su Vakarų partneriais, tačiau turintis toli siekiančias pasekmes. Tarkime, jeigu JAV ir britai pagaliau sutartų, jog leidžia ukrainiečiams naudoti britiškas-prancūziškas „Storm Shadow" raketas, tą versiją, kuri gali įveikti 550 km atstumą, tai verstų Rusiją atsakyti į tokį sprendimą.

Dronai, įskrendantys į Baltarusijos teritoriją, turi vieną tikslą - atakuoti ukrainiečių žemes priešlėktuvinės gynybos sistemos nepridengtose vietose. Ukrainiečiai šių sistemų neturi per daug, nors turi daugiau negu bet kuri kita Europos valstybė. Dronai, rusų požiūriu, galėjo pasiekti du tikslus. Vienas, atakuoti ukrainiečius ten, kur jie nesitiki ir nesidengia, kadangi egzistuoja nerašytas Minsko ir Kijevo susitarimas, jog Aliaksandras Lukašenka neleis panaudoti savo teritorijos puolimui prieš Ukrainą, todėl šioje pusėje siena mažiau saugoma.

Antras - matydami iš Baltarusijos teritorijos įskrendantį droną ukrainiečiai atsakys taip, kad tokio atsako pasekmė padarys žalą baltarusiams. Tai, Rusijos požiūriu, galėtų tapti „casus belli" ir leistų įtraukti Minską į karą.

Šiandien Rusijai kaip niekada anksčiau būtinas baltarusių dalyvavimas, nes netikėtai rusai prarado rimtą sąjungininką - Iraną. Azerbaidžane nukritus Ibrahimo Raisi sraigtasparniui, suformuota nauja Irano vyriausybė, kurią galima vadinti reformų vyriausybe. Ji siekia pradėti naują bendradarbiavimo su Vakarais etapą, atsikratyti senų problemų, nusimesti sankcijas ir t.t. Vyriausybė sugebėjo įtikinti tokių žingsnių būtinybe ir ajatolas, kurie puikiai suvokia, kad tolimesnis bendradarbiavimas su Rusija yra neperspektyvus. Todėl turime aiškų, naują Vakarų derybų su Iranu etapą.

Kinija kaip sąjungininkas demonstruoja aiškią nuostatą - jokių finansinių žaidimų su Rusija. Analogiškoje situacijoje yra Indija, žaidžianti su rusiška nafta ir trąšomis, bet kilpa veržiasi ir visa Indokinija priima domėn, kad Europoje besitęsiantis konfliktas stipriai kenkia jos ekonomikoms, kurios buvo orientuotos į milijardinę baltojo vartotojo rinką. Jų pačių gyventojams nėra būtina tai, ką gamina šalių pramonė, todėl, išmetus euroatlantines valstybes, jų ekonomika tampa neekonomiška.

Kas belieka V.Putinui? Pasitelkti vieną Lietuvos generolą ir šaukti, kad Rusija neišnaudojo net 5 proc. pajėgumų dusinti ukrainiečius, bei tuo pat metu bėgti pas eksprezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) draugą, Šiaurės Korėjos lyderį Kim Čen Uną.

- O kaip buvusios sovietinės respublikos ir kitos BRICS narės?

- Žvilgtelėjus į kitus potencialius sąjungininkus, Kaukaze su armėnais yra blogai, nes visas milžiniškas jų lobistų būrys sako Nikolai Pašinianui: nedrįsk žvilgtelti į Rusijos pusę, nes prarasi prancūzų palankumą ir prancūzų karinio potencialo panaudojimas išgaruos kaip sapnas. N.Pašinianas tai supranta.

Juolab kad azerai jam sako: nebūsi kvailas, galėsi su mumis naudotis Zangezuro koridoriaus privalumu, kuris jungia dvi erdves ir tiurkiškas valstybes. Būsi kvailas - reikalas pasibaigs liūdnai. Šioje situacijoje net armėnams palankią poziciją atstovavęs V.Putinas šiandien yra tiurkų pusėje - ploja Redžepui Tajipui Erdoganui (Recep Tayyp Erdogan) ir Ilhamui Alijevui. Vienas pagrindinių jo vizito į Azerbaidžaną tikslų buvo bandymas iškeisti Rusijos palankią poziciją šiam geopolitiniam projektui į galimybę naudotis azerų naftos projektais.

Kita vertus, V.Putinas puikiai supranta, kad armėnams ir iraniečiams užimant nedraugišką rusams poziciją, jų galimybės išeiti į Irano įlankas, reikalingas prekybai rusiška nafta, baigiasi. Pamažėl spąstai užsidaro ir čia.

Azerai nusisuko, armėnai irgi. Kartvelai žaidžia Romos imperatoriaus Mitridato politiką. Tai viena. Kita - žvilgtelėjus į Vidurinę Aziją, ten matome visišką katastrofą. Kazachstane nusistovėjo jėgų balansas tarp kinų, amerikiečių, anglų ir olandų. Rusai supranta, kad jais kazachai naudojasi, kai kyla tokios vidinės problemos, kurios prieš keletą metų buvo apėmusios šalį, o kitu metu jie jiems nereikalingi, todėl niekas jiems ten kišti nosies nebeleis. O jeigu rusai sugalvotų, tai yra žmonės, kurie pasirengę jiems duoti atsaką. Kazachstanas išsprūdęs rusams iš rankų.

Tadžikai perspėja - lįsite pas mus, atidarysime sieną talibams, nes tik tadžikų pasieniečiai saugo buvusios TSRS teritoriją nuo talibų įsiveržimo. Uzbekija padarys bet ką, kad vyresnis brolis iš Maskvos pas juo neateitų. O turkmėnai turi pakankamai savo išteklių, kad galėtų sau leisti spjauti į bet kokius rusų bandymus primesti jiems savo įtaką. Drįsčiau prognozuoti, kad Vidurinė Azija labai skeptiškai žvelgia į Rusiją - taip potencialių draugų nebelieka.

Netgi BRICS, su kuria Rusija siejo dideles viltis, prie sąjungos jungiantis Turkijai, įgauna visiškai kitus pavidalus. Rusai nebėra toną užduodantis lyderis, o visos svajonės apie Pietų sąjungą tirpsta kaip pernykštis sniegas. Todėl ir lieka žaidimai - siųsti dronus per baltarusių ar rumunų teritoriją, šaudyti per lenkus ir t.t.

- Rugsėjo pradžioje Latvijoje nukrito rusų dronas. Viešai buvo skelbiama, kad jis priešiškų tikslų neturėjo, bet klausimas, kodėl nesuveikė oro erdvės gynyba?

- Rimti žmonės teigia, kad tai buvo „Shahed" arba „mopedas" - kovinis iraniečių dronas su sprogmenimis. Lietuvos spauda pareiškimais apie „priešiškų tikslų" nebuvimą stengėsi pateisinti tai, kad nebuvo laiku į jį sureaguota.

Aš tai vertinčiau kaip dar vieną bandymą atakuoti Ukrainą per kitų šalių teritoriją. Bandymas painioti situaciją ir kurti pavojus kaimynams, kurie žengdami vieną ar kitą žingsnį gali sukurti rusams palankią situaciją.

Ukrainiečiai nuolat priekaištauja, kad lenkai nenumušinėja rusiškų raketų, nes jie juk nežino, ar raketos nėra skirtos jiems. Kodėl nenumušinėja rumunai? Juk jie irgi nežino, kam skirti dronai ir raketos. Kodėl taikomi dvejopi standartai - Izraelyje NATO numušinėjo iraniečių ginkluotę, o su Rusija taip nesielgiama? Paaiškinu: Vakarai daro viską, kad nebūtų sukurti nekontroliuojamos provokacijos mechanizmai. Tačiau jie eina į kontroliuojamą provokaciją - stato rusus į keblią padėtį ten, kur tiki, kad gali rusus paveikti. Lenkai nenumušinėja todėl, o lietuviai ir latviai praleidžia priešiškus skraidančius objektus, nes neturi kuo juos atakuoti.

- Jeigu jau dronai pasiekia Latviją, kiek saugūs esame mes?

- Šiame kontekste niekas neturi teisės jaustis saugiau. Ypač - už tai atsakingi politikai. Tikėti ukrainiečių propaganda apie tai, kad Rusija nusilpo ir visi lengvai gali prieiti ir jai įspirti, kaip senos pasakėčios apie stimpantį liūtą veikėjai, yra su realybe nelabai ką bendro turinti pasaka.

Net ir nedidelė kariavusių pajėgų ataka prieš mus gali suduoti rimtą ir mirtiną smūgį vadinamųjų konservatorių-liberalų ir LGBT valdomai valstybei.

Pagrindinis mūsų nesaugumo šaltinis yra totalinės nekompetencijos kvailiai, valdantys mūsų šalį. Ar esame pajėgūs padidinti savo saugumą patys? Atsakau - taip. 90 proc. grėsmių, kurias galėtų panaudoti nedraugiškas kaimynas, galime kompensuoti arba laimėti laiko gauti sąjungininkų pagalbą. Deja, yra 10 ar kiek daugiau proc. grėsmių, kurioms kompensuoti turime sukurti politinį palaikymą. Tam reikalingos ne deklaracijos, o tiksliniai planai sąjungininkų parengtų išteklių ir rezervų pavidalu. Gaila, bet esu įsitikinęs, kad šie darbai yra nepadaryti. Todėl meldžiuosi kiekvieną vakarą: Dieve paspartink laiką iki rinkimų ir leisk į atsakingus postus ateiti kompetentingiems žmonėms.

- Pažvelgus į kitą pasaulio pusę - Raudonąją jūrą, Jemeno hučiai, „The Hills" teigimu, sugebėjo išstumti JAV ir sąjungininkų laivyną. Pirmieji naudojo dronus, antrieji - raketas. Dronai tapo efektyviausiu šių dienų kovos ginklu?

- Vadinamasis amerikiečių atsitraukimas iššauktas ne tiek technologinės krizės, kuomet pigūs dronai esą įveikė priešlėktuvinės gynybos sistemas, kiek tuo, kad pasiekta diplomatinė tikimybė suvaldyti situaciją su Iranu bei Jemenu taikiais būdais. Tai svarbu, nes, užraukus finansavimą iš Irano, daugybė klestėjusių radikalių islamistų organizacijų bus priverstos sėsti ant „griežtos dietos".

Grįžtant prie dronų, tiesa yra tai, kad netikėtas technologinis proveržis pavertė daugybę iki šiol veikusių labai brangių priešlėktuvinės gynybos sistemų pernelyg brangiu žaisliuku. Mažas, puikiai manevruojantis, skrendantis radiolokatorių nefiksuojamose teritorijose, o dažnai ir turintis specialią konfigūraciją, leidžiančią sumažinti radiolokatorių gaudomą atspindį dronas gali atakuoti tiek patį raketinį ginklą, tiek lokatorius, apakindamas priešą. Tik tokia situacija - laikinas proveržis. Neribota dronų galimybių erdvė veriasi ir iki to liko net ne dienos, o valandos. Jau šiai dienai aviacija, įskaitant ir sraigtasparnius, kai kuriais duomenimis, ir fiksuoto sparno aviacijos objektai gali būti ir yra atakuojami dronais. Žaidimo taisyklės keičiasi.

Kita vertus, turime vis daugiau atvejų, kai lėtesnius dronus atakuoja kiti dronai. Garsieji iranietiški „mopedai" vis dažniau numušami tam specialiai neadaptuotu FTV dronu. Daugybė smegenų ir miklių rankų šiandien dirba šia kryptimi ir nesuklysiu teigdamas, kad pirmieji labai rimti proveržiai jau egzistuoja.

Todėl tie patys amerikiečiai nėra linkę naudoti svarbių, brangiai kainuojančių išteklių ten, kur nėra būtina. Be to, Ukrainos karas pagimdė naujų technologinių sprendimų. Garažuose gimė ne tik „Apple" technologijos, bet ir daugybė naujų karinių sprendimų ar idėjų.

Kaip žmogus, vienas pirmųjų atvežęs dronus Ukrainai dar 2014 metais, kompetentingai galiu apie tai pareikšti. Laikas, kai pigius dronus bus galima neutralizuoti kitomis pigiomis priemonėmis, jau atėjo, tiesiog vėluoja idėjos realizavimas praktikoje. Reikalingi techniniai sprendimai, bet ne tai yra svarbiausia šio uždavinio dalis. Svarbiausia yra jau suformuluota techninė užduotis. Ir bet kas, kas matė FTV dronų varžybas bei milžiniškus greičius, kuriais veikia šie aparatai, supras, kad tereikia atiduoti valdymą dirbtiniam intelektui, kas jau irgi padaryta, ir mes, sėdėdami su pasirinkto gėrimo taure rankoje, galėsime grožėtis rezultatu.