Donaldui Trampui reikia spalvingo šou

Taip pat praėjusį savaitgalį JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) telefoninio pokalbio metu sutarė susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Budapešte bei auklėjo pas jį į Vašingtoną atskridusį Ukrainos lyderį Volodymyrą Zelenskį.

Apie tai, kaip reikėtų vertinti minėtus įvykius, „Respublika" kalbėjosi su pirmuoju atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministru ir karybos srities ekspertu Audriumi BUTKEVIČIUMI.

- Izraelis ir „Hamas" prieš keletą savaičių sutarė dėl paliaubų, pradėjo keistis įkaitais bei kaliniais, tačiau ir vėl pasigirdo sprogimai. Kas nutiko Gazoje?

- Nuo pat pradžios vadinamoji tūkstantmetė taika, kurią sudarė D.Trampas, buvo paremta neteisingomis prielaidomis. Mano požiūriu, D.Trampas gyvena savo iliuzijų pasaulyje ir jo pasaulio modelis remiasi jo verslo patirtimis, įgytomis nelabai sėkmingai prekiaujant nekilnojamuoju turtu, kur vyrauja paprasta ideologija - kas ką apgaus.

Politikoje, ypač Artimųjų Rytų, tai neveikia. Jis galvojo, kad, susitaręs su keliais vyrukais iš Kataro kur padėti trilijoną JAV dolerių, užsitarnaus Kataro ir kitų arabų šalių paramą. Deja, čia veikia daug ideologinių motyvų, kurie iki šiol vietos verslus vertė finansuoti „Hamas" ir kitas panašias organizacijas, kurias įprasta vadinti teroristinėmis.

Ideologiniai motyvai, kuriais vadovaujasi šis kompleksas, yra nesuvokiami D.Trampui ir jo aplinkai, bet jie veikia. Praėjus savaitei po to, kai D.Trampas gavo galimybę pasidžiaugti sustabdytu karu, jis atsinaujino ir tęsis toliau. Savaitė buvo reikalinga tam, kad „Hamas" Gazoje išpjautų tuos, kurie buvo D.Trampo ir Izraelio sąjungininkai.

Beje, tai jau trečias kartas, kai Amerika likimo valiai palieka tuos, kurie jai padėjo. Pirmas buvo Vietname, kur kolaborantai kabinosi į nuskrendančius amerikiečių malūnsparnius, tada buvo Afganistanas, kur Amerikos „draugai" kabinosi į lėktuvus, o Gazoje niekas niekur negalėjo kabintis, nes nebuvo nei lėktuvų, nei malūnsparnių. Eilinį kartą pasiteisino sena gera taisyklė, kad D.Trampas ir amerikiečiai parduoda visus, kurie tik jiems parsiduoda.

- Kokias matytumėte šio konflikto perspektyvas?

- Reikalas nesibaigs jokia D.Trampo įsivaizduojama taika, nes musulmonui galimybė pakliūti į rojų, kuriame jo laukia 40 nekaltų mergelių, yra pernelyg viliojanti perspektyva.

Dar kartą grįžkime prie konflikto šaltinių. Vienas jų - Jungtinės Tautos, kurių skiriamos milžiniško lėšos leido finansuoti ne tik palestiniečius, bet ir eilę teroristinių organizacijų bei refinansuoti daugybę šio reikalo finansuotojų. Todėl konflikto sustabdymas reikštų milžiniškų finansinių srautų sustabdymą. O to nereikia nei palestiniečiams, nei JT vyrukams, nei gerbiamiems kovotojams už „Palestinos valstybingumą ir visų žmonių laimę".

Islamo pasaulyje generuojami milžiniški finansiniai srautai, leidžiantys maitinti daugybę teroristinių organizacijų, ir jie nėra susiję tik su keliais gerbiamais šeichais, kurie ieško prieglobsčio savo už naftą gaunamiems pinigams JAV. Taigi, daug ką lemia pinigai.

Be to, Izraelio aktyvumas Palestinoje ir Gazoje psichologinio karo požiūriu buvo organizuotas taip, kad nesusilaukti atsako į tai iš Artimųjų Rytų pasaulio buvo neįmanoma. Negaliu patikėti, kad toks patyręs politikas kaip Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu (Benjamin Netanyahu) nesuprato, ką jis daro. Priešingai, B.Netanjahu ir kai kurie kiti Izraelio politikai gali išlikti valdžioje tik permanentinio konflikto atveju, todėl buvo padaryta viskas, jog į žydų organizuotą aktyvumą Gazoje ir toliau būtų atsakoma tuo pačiu.

Konfliktas Artimuosiuose Rytuose turi dar vieną labai svarbią dedamąją -- karinių-pramoninių kompleksų suinteresuotumą. Tiek arabų kraštuose, tiek JAV, tiek toli nuo jų esančiose šalyse. Ir šis aktyvumas leidžia ne tik vystyti prekybą ginkluote, bet ir kanalizuoja eilę įtampų, kurios, kitu atveju, realizuotųsi kitose vietose.

Dar viena, bet ne mažiau svarbi dedamoji yra Iranas. Siekiant palaikyti politinį įkarštį Irane, kuriame ajatolų valdžia silpnėja, yra būtinas priešas, kuriuo Jehova ir Alachas susitarę paskyrė Izraelį. Tad yra nemažai tokių, kurie įsitikinę, kad būtų didelė nuodėmė šito susitarimo neišnaudoti ir leisti regione įsigalioti taikai.

- Kalbant apie kitus konfliktus, rugpjūtį D.Trampas ir V.Putinas susitiko Ankoridže. Po susitikimo dar garsiau prabilta apie tai, jog pagaliau bus užbaigtas karas Ukrainoje. Tačiau netrukus D.Trampo retorika pasikeitė ir jis pradėjo kritikuoti Kremlių. Praėjusią savaitę jis vėl apsigalvojo ir pažėrė kritikos Kijevui bei sutarė susitikimą su V.Putinu. JAV lyderis žaidžia kažkokį savo žaidimą?

- Visą D.Trampo veikimą galima paaiškinti tiktai jo senoviniais ir negrabiais prekiautojo nekilnojamuoju turtu modeliais. Čia viskas kartojasi kaip per kalkę. Pirmiausia grubus „užvažiavimas", kurio tikslas - priversti potencialų verslo dalyvį atsisakyti savo ketinimų, o tada eina pasiūlymas. D.Trampas veikia kaip anekdotinis storžievis poručikas Rževskis.

Jis labai nesijaudina dėl to, koks bus atsakymas. Jeigu pavyks palaužti oponentą, jis tą ir padarys. Beje, tai jam pavyko su V.Putinu. Primityvios D.Trampo vaidybos užteko, kad V.Putinas priimtų grasinimus perduoti Ukrainai „Tomahawk" ar kitą galingą ginkluotę už gryną pinigą. V.Putinas mirktelėjo pirmas ir todėl atsirado kalbos apie Budapešto susitikimą.

Po to reikėjo apdirbti V.Zelenskį, kuris trindamas rankeles atvyko pasiimti „Tomahawk", bet liko it musę kandęs. Leidinys „The Financial Times" informavo, kad susitikimo metu D.Trampas trypė kojomis ir net keikėsi. V.Zelenskis išvyko tuščiomis rankomis, suvokdamas, kad, norint tęsti žaidimą, jam reikės susitaikyti su tam tikrais apribojimais, įskaitant dalies teritorijų atidavimą Rusijai.

Tiesa, V.Putinui irgi teks kai ko atsisakyti. D.Trampo nuomone, V.Putinas ir V.Zelenskis turės atsitraukti nuo savo pradinių sumanymų. O pats D.Trampas užmiršo, kad egzistuoja tarptautinė teisė ir interviu „Fox News" pareiškė, jog rusai tiek kariavo, todėl jiems kažkas priklauso.

Turime atvejį, kai D.Trampo pasirinkimas partneriu ar derybų organizatoriumi yra blogesnis variantas, negu tiesioginės derybos su priešininku. Tačiau Amerikos lyderis naudojasi savo padėtimi, nes jam labai reikia taikdario laurų 2026 metams. O tam D.Trampui reikalingas V.Putinas, kuriuo jis gali gąsdinti Europą. Ir reikalingas V.Zelenskis, kad būtų kaip spausti V.Putiną. Galiausiai jam reikalinga ir pati Europa, kad potencialaus konflikto su Kinija atveju turėtų dar vieną užnugarį.

Sunkus tas D.Trampo gyvenimas, bet jis toks yra todėl, kad visas savo nelaimes iššaukė jis pats. Vien pažvelgus į neseniai vykusias antitrampines milijonines demonstracijas JAV ir statistiką, kuri atskleidžia, jog 49 proc. amerikiečių mano, kad reikia jam skelbti nepasitikėjimą, rodo, kad šiam šoumenui skubiai reikia mažų, bet labai gražių ir spindinčių pergalių žinomuose pasaulio konfliktuose. Nes kitaip jis rizikuoja netekti sosto.

- Apibendrinant, kaip manote, kada galima tikėtis taikos Ukrainoje ir kokiomis sąlygomis?

- Pradėti reikėtų nuo to, kad jau šiandien Ukraina nėra vienalytė. Ivano Frankovske, kuriame lankiausi savaitės pradžioje, apie karą priminė tik gausūs kapai, papuošti mėlynai-geltonomis ir juodai-raudonomis - senuoju atamano Machno anarchistų simboliu - vėliavos.

Keliuose pilna transporto, vyksta kelių remonto darbai, restoranėliuose netrūksta žmonių ir skanaus maisto. Čia karo nėra, kuo stipriai piktinasi Kijevo srities ir Rytų Ukrainos gyventojai.

Kijeve gali pastebėti karo požymius. Apie tai primena objektai, į kuriuos smogta, tačiau bendras vaizdas niekuo neprimena Antrojo pasaulinio karo laikų Drezdeno. O Pietų ir Centrinė Ukraina atrodo visiškai kitaip. Tai pafrontė, tai frontas. Įvažiuojant į Chersoną kilometrus tenka važiuoti vieliniu tinklu dengta autostrada, kuri saugo transportą nuo dronų atakų. Panašūs vaizdai ir kituose pafrontės regionuose, tokiuose kaip Zaporožė ar Dniepras.

Nepaisant to, Ukrainoje nuotaikos geresnės, negu kartais gali pasirodyti, ir apie byrantį frontą kalba tik verslininkai, kurie bijo, jog krizės atveju negalės išsivežti verslo.

Beje, Ukrainoje veikia daug gerai organizuoto smulkaus verslo, susijusio su gynybos pramonės reikmėmis. Tik ką lankiausi gamykloje, prieš du metus pradėjusioje gaminti dronų variklius. Beveik viskas gaminama iš vietinių žaliavų, kokybė ir kaina pranoksta kiniškus analogus, verslas sukurtas nuo nulio. Tokių gamybų, kurios palaiko ukrainiečių gynybinį aktyvumą yra daug. Nepaliauju žavėtis ir stebėtis ukrainiečių gebėjimu krizės metu organizuotis ir veikti efektyviai, todėl galvoti, kad jie staiga ims ir nusileis, būtų klaidinga.

Tad vienintelis realus paliaubų modelis man atrodo D.Trampo pasiūlytas variantas, kurį juokais vadinu „pax trampana": karo veiksmai stabdomi ten, kur stovi viena ir kita pusė. Savotiškas Kerzono linijos ar Korėjų konflikto analogas. Tokiu atveju abi pusės skelbia apie savo pergales. D.Trampas pareiškia, kad sustabdė dar vieną karą ir kitąmet gauna Nobelio taikos premiją. O praėjus geriems metams gavęs atokvėpį V.Putinas pradeda naują ofenzyvą, hibridiniais karais testuodamas NATO ir ES. Štai apie ką eina kalba.

Nuo Hipokrato laikų žinoma - pūlinį reikia atverti, o gangrenuojančią galūnę - pašalinti. V.Putino valdoma Rusija yra toks pūlinys. Reikalo neišsprendus, o palikus jį savieigai, ši problema liks mūsų vaikams ir anūkams. Problemą reikia spręsti radikaliai ir tai nėra vien V.Putinas. Tai yra rusiška ideologija, kurioje patvaldystė, savita tautinė savimonė ir stačiatikybė yra toks velnio mišinys, kuris rusais save vadinančius asmenis verčia kišti nosį į visus Europos reikalus.

Rusija su savo ideologija ir mase yra pavojinga, todėl Europos saugumą gali užtikrinti tik Rusijos dezintegracija. Neišnaudoti šios situacijos, sulaukus to, kai JAV keisis prezidentas, būtų neatleistina nusikalstama klaida. Tai - blogiau nei nusikaltimas.

Mes galime laukti garsiojo stabtelėjimo, kurį D.Trampas pabandys parduoti už taiką, bet nesulauksime nieko daugiau. Ukraina - kovojanti ir nepalaužta. Atiduoti V.Putinui tai, ko jis nori, yra neįmanoma, nes tai reikštų atiduoti įtvirtintas aukštumas, saugančias kelią į Kijevą. Tai lygiai tas pats, kas atiduoti savo seifo raktą vagiui. Niekas su tuo nesutiks.

Manau tai supranta ir Ukrainos politinis elitas, kuriam stabtelėjimas reikalingas, nes leistų surengti naujus rinkimus. Nors V.Zelenskio užsienio politiką palaiko apie 60 proc. šalies gyventojų, šiandien valdžioje jį norėtų matyti ne daugiau negu 25 proc., todėl permainos yra būtinos.

Taigi, stabtelėjimo, kad ir „pax trampana" sąlygomis, reikia abiem pusėms, tačiau tai jokiu būdų nereiškia, kad karas iš tikro pasibaigs. Jis bus tik atidėtas...