Po praėjusios savaitės smurto protrūkio Amsterdame pasaulis vėl prakalbo apie antisemitizmą. Pastarojo apraiškų, pasak kai kurių Vakarų politikų, pastebima ir Lietuvoje. Kas lėmė tokią situaciją ir kaip ją reikėtų vertinti, „Respublika" diskutavo su Žmogaus teisių gynimo specialistu Vytautu BUDNIKU.
- Praėjusios savaitės pabaigoje Amsterdame buvo užpulti žydų futbolo sirgaliai, atvykę palaikyti Tel Avivo „Maccabi" komandos. Tiek Nyderlandų, tiek kitų šalių politikai išpuolį pasmerkė kaip antisemitinį. Jūsų nuomone, kiek čia buvo politikos, kiek - futbolo sirgalių nesutarimų?
- Mano nuomone, visuomet, kai kalbame apie tokius ar panašius reiškinius, masės, arba kitaip tariant, visuomenės apačios, labai greitai perima nuotaikas, kurios sklinda iš aukščiau. Nesvarbu, ar tai būtų rasizmas, ar antisemitizmas - šios temos neretai tampa „politikos kortomis", aktyviai naudojamomis siekiant tam tikrų politinių tikslų. Žmonės yra linkę jautriai reaguoti į tokias nuotaikas, jas perima ir pradeda veikti vadovaudamiesi šiuo impulsu.
Kalbant apie pastarojo meto Europos Sąjungą, jos valdantysis elitas pats provokuoja antisemitizmą smerkdamas su palestiniečiais kovojantį Izraelį ir visokeriopai pastarąjį stabdydamas. Mano supratimu, čia nereikia jokių manipuliacijų, o tik atsakymo į paprastą klausimą: ką jūs palaikote - žydus ar palestiniečius? Kiek stebiu, Europa linkusi palaikyti palestiniečius - šalys pripažįsta Palestinos valstybę, universitetai ir studentai rengia palestiniečių palaikymo akcijas, kurios iš esmės reiškia terorizmo rėmimą, nes Izraelis į Gazą įsiveržė atsakydamas į radikalų teroro išpuolį.
Taip pat pastebiu kitą neraminančią tendenciją - nemažai gėrybių Senajame Pasaulyje sukūrusi krikščioniška civilizacija stumiama į Europos paraštes ir verčiama užleisti vietą islamiškajai kultūrai. Pastaraisiais metais Europoje išaugo pranešimų apie krikščionių persekiojimą ir bažnyčių vandalizmą skaičius. Pavyzdžiui, 2019-2020 m. prieš krikščionis nukreiptų neapykantos nusikaltimų Europoje padaugėjo net 70 proc., didėjant susirūpinimui dėl mažėjančios religijos laisvės visame žemyne.
Tuo pačiu metu islamo kultūra ir religija Europoje plinta dėl migracijos ir demografinių pokyčių. Europos šalių visuomenėms tai jau tapo iššūkiu. Radikalaus islamo plitimas Europoje buvo pastebėtas jau daugiau nei prieš dešimtmetį, o religinis fundamentalizmas tarp tam tikrų grupių plito daugiau nei penkiolika metų. Teigiama, kad apie 500 -700 jaunų musulmonų vyrų iš Didžiosios Britanijos prisijungė prie džichado kovotojų, atsakingų už masines žudynes ir kankinimus, siekiant įsteigti islamo valstybę Artimuosiuose Rytuose. Pačioje šalyje išaugo islamo išpažinėjų skaičius, jų dauguma dominuoja kai kurių svarbiausių miestų (pavyzdžiui, Bradfordo, Birmingemo, Volverhamptono ir Londono) rajonuose. Maždaug dešimtadalis vaikų ir kūdikių Anglijoje bei Velse yra musulmonai.
Kalbant apie neseniai įvykusius incidentus, tokius kaip Amsterdame, svarbu atskirti individualius nusikaltimus nuo bendrų bendruomenių veiksmų. Islamui ir jo kultūrai sudarytos palankiausios sąlygos. Islamo išpažinėjams niekas nieko nedrįsta pasakyti, žmonės, ypač migrantai iš musulmoniškų šalių, tai mato ir suvokia, jog jiems uždegta „žalia šviesa". Tai lemia, kad vyksta tai, kas įvyko praėjusią savaitę Amsterdame. Proislamiškas ES elitas atvirai palaiko tokią liniją, o kaip sukelti neramumus, belieka technikos reikalas: galima supjudyti sirgalius, toleruoti išpuolius ar kabinėtis prie viešų pasisakymų, jeigu jie nukreipti prieš migrantus ir pan.
- Pirmadienį Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Saras (Gideon Saar) pareiškė, kad Nyderlandų teisėsauga sulaikė per mažai riaušių dalyvių. Gal antisemitizmą skatina ir toks žydų noras nurodinėti kitoms valstybėms?
- Kažkiek tai gali turėti įtakos, tačiau pamėginkime į situaciją pažvelgti iš Izraelio pozicijos. Antisemitiniai judėjimai buvo plačiai išplitę visame pasaulyje, įskaitant JAV ir Jungtinę Karalystę. Maža šalis, tokia kaip Izraelis, privalo imtis bet kokių priemonių - perspėjimų, priekaištų, grasinimų - kad tik užtikrintų, jog tokia situacija nepasikartotų.
Jei išpuoliai prieš žydus bus toleruojami ir į juos bus žiūrima pro pirštus, tokių įvykių ne tik proporcingai daugės, bet ir vieną dieną jie gali išaugti į nekontroliuojamą bangą. Todėl, mano manymu, Izraelio veiksmai yra logiški ir pateisinami.
- Tęsiant noro reguliuoti temą, buvęs JAV Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benas Kardinas (Ben Cardin) pasmerkė Lietuvos socialdemokratų partijos sprendimą sudaryti valdančiąją koaliciją su partija „Nemuno Aušra" dėl pastarosios lyderio Remigijaus Žemaitaičio ir jam pareikštų kaltinimų. Kiek teisėti yra tokie Amerikos politiko nurodymai Europos šaliai? Ką tai rodo?
- Šiuo atveju reikėtų pasigilinti, kokiu būdu ir kokią informaciją jis gavo. Net neabejoju, kad jis gavo ją per ambasadą, o pastarąją informavo vietiniai korifėjai galimai su Faina Kukliansky priešakyje. Todėl Amerikos politikų reakcija yra natūrali ir prognozuotina.
Tuo pat metu, jeigu vietiniai Lietuvos aktyvistai situacijos neeskaluotų, panaši informacija niekur neiškeliautų ir niekas niekuo Lietuvos nekaltintų. Mūsų šalis per daug maža, kad Amerikos ar kitų didžiųjų šalių politikai patys jos ieškotų ir analizuotų, kokios rietenos vyksta mūsų „smėlio dėžėje". Dabar turime situaciją, kai tam tikros grupės ar asmenys tikslingai „bombarduoja" užsienio atstovybes tokia informacija, atitinkamai jos yra priverstos reaguoti.
- Daugelyje ES šalių valdo koalicijos, bet ar mes viską žinome apie jų mažuosius partnerius? Ir kodėl kitų šalių valdžios nesulaukia nurodymų „iš aukščiau"? Nes vietiniai „pranešėjai" - ne tokie aktyvūs?
- Turėkime omenyje tai, kad mūsų visuomenė ir tauta yra specifinės. Tai, kas tinka Austrijai, netinka Lietuvai, ar kas tinka mums, netinka vokiečiams, nors ir ten yra „ne tokių" politikų.
Taip pat pagalvokime, kodėl pas mus klesti nuomonės formuotojai, kurie gali sakyti ką nori. Čia - klausimas visuomenei. Aš asmeniškai nesimpatizuoju „Nemuno Aušrai" ir net nežinau, kas ją sudaro. Remigijus Žemaitaitis taip pat ne visada suvaldo liežuvį, kartkartėmis paspekuliuodamas įvairiomis temomis dabar prisidarė problemų. Tik ne su antisemitizmu, nes jo čia nėra. Visi puikiai žino, kad Lietuvoje žydų niekas nepuola, nepersekioja ir nesiruošia persekioti. Tiesiog kai kam dabar patogu žaisti tokia „korta" ir ši tema yra eskaluojama, tam pasitelkiant ambasadas ir taikant įvairias politines technologijas.
Ir kol mūsų visuomenė tyli, vidaus politiniai technologai juodina Lietuvą ir kelia dulkes. Būtent jiems reikėtų užduoti klausimą - kiek jie dar tai eskaluos, kiek tęs Lietuvos juodinimą ir ko jie siekia tokiais savo „žaidimais"? Mane apima nuojauta, kad Lietuvą norima izoliuoti nuo likusio pasaulio. Iš vienos pusės turime nedraugišką Rusiją, iš kitos - kuriami taip pat ne visai draugiški Vakarai. Spėčiau, kad visa tai - savo įtakos nenorinčių prarasti mūsų vietinių vadukų ir lyderių veiksmų pasekmė.
Situaciją dar labiau blogina bestuburė, konformistiška Lietuvos inteligentija. Jos atstovai pasirašo bet kokį pakištą popierėlį su reikalavimais (dažnas pasirašo net nesigilindamas ir nesuvokdamas, kas jame parašyta), pataikauja valdžiai ir tylėdami leidžia elgtis su tauta taip, kaip valdantiesiems norisi. Mano nuomone, didelė dalis kaltės dėl dabartinės situacijos, kai per antisemitizmo „kortą" siekiama sukelti kitų valstybių nepasitenkinimą, tenka mūsų tylinčiai inteligentijai. Žinoma, savo žodį galėtų tarti ir prezidentas Gitanas Nausėda.
- Prezidentas neseniai ir tarė, kai viešai pareiškė, kad netvirtins nė vieno „Nemuno Aušros" kandidato į ministrus. Kaip tai vertinate?
- Dėl aukščiau minėtų priežasčių mūsų šalis sulaukia pastabų iš Lenkijos, Vokietijos ir JAV. Prezidentas negali į jas nereaguoti ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Be to, jis nėra toks „kietas", kad drąsiai ir ryžtingai reaguotų į visus iššūkius, todėl klausimus stengiasi spręsti ramiai ir diplomatiškai. Pavyzdžiui, pareikšdamas, kad netvirtins nė vieno „Nemuno Aušros" nario ministru. Jis turi tokią teisę, ir aš čia problemos nematau.
R.Žemaitaitis gali pasiūlyti nepartinius kandidatus į ministrus. Juk kažkas iš patekusiųjų į Seimą „aušrininkų", juokaujant, gali išstoti iš partijos, tačiau likti frakcijoje. Ar tai ką nors keičia? Sunku įsivaizduoti, kad prezidentas netvirtintų asmens vien dėl to, kad jis balsavo už „aušrininkus". Tai būtų akivaizdi diskriminacija dėl pažiūrų, kurią draudžia Konstitucija. Taigi situacija yra tokia, kad ją galima įvairiai interpretuoti ir atitinkamai joje veikti.
Juolab kad pats R.Žemaitaitis visame tame nedalyvauja, todėl problemos, galima sakyti, nėra. Ar išsilaikys ši koalicija, spręsti jau teks patiems valdantiesiems. Akivaizdu, kad juos spaudžia vidiniai šalies oponentai, kurie netveria kailyje, matydami, jog situacija vystosi „ne taip, kaip norėta".
- Kaip visa tai, kas pastaruoju metu vyksta, siejasi su žmogaus teisėmis, demokratija ir ar tai nekelia problemų Lietuvos valstybingumui?
- Tai kelia rimtų problemų, tačiau pačioje JAV jau pradėjo pūsti antiglobalistiniai vėjai. Tikėkimės, kad netrukus ši banga pasieks Europą, o tada galbūt atsiris ir iki Lietuvos. Šias permainas jaučia ir mūsų globalistinio-genderistinio mąstymo šalininkai. Šiuo metu jie yra pritilę ir neskuba reikštis, išskyrus pavienes isteriškas publikacijas, kuriose keliama panika dėl pasaulio pabaigos.
Užtat į pirmuosius puslapius paskubėta ištraukti menamą antisemitizmo problemą. Taip, kartais R.Žemaitaitis išsireiškia pernelyg provokuojančiai. Tai labai tiko tam tikroms politinėms jėgoms, kurios griebėsi jo pasakymų ir dabar jų nebepaleidžia. Tačiau tai neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su žmogaus teisėmis, nes niekas jų nepažeidinėja.
Netgi priešingai, kai kurie žydai teigia, kad pati F.Kukliansky išprovokuoja įvairias akcijas ir atsakomąsias reakcijas.
Apie demokratiją irgi nėra prasmės kalbėti, nes nėra jokių jos pažeidimų. Tiksliau, formaliai kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, tačiau, kaip matome, kai nuomonė „ne tokia, kokios reikia", tuo imama manipuliuoti.
Vertinant visumą, vidinis susiskaldymas ir šalies juodinimas tarptautiniu mastu smarkiai kenkia Lietuvai. Visgi tikiuosi, kad kai Donaldas Trampas (Donald Trump) pagaliau bus patvirtintas JAV prezidentu, Europos nuostatos ims gerąja prasme keistis tiek Europos Sąjungos, tiek karo Ukrainoje klausimais. Kai šie pokyčiai paveiks Europos elitą, jie galiausiai paveiks ir Lietuvą.
Kas vyks, prognozuoti nesiimu, tačiau pokyčiai - neišvengiami, ir tikiuosi, jog jie bus tik į gera. Šiandien tendencijos buvo pasiekusios beprotybės ribą - prisidengiant įvairiomis pseudoidėjomis buvo siekiama ištrinti skirtumus tarp lyčių, perrašinėti istoriją, menkinti Lietuvai nusipelniusius žmones. Bene geriausias pavyzdys - Seimo Žmogaus teisių komitetas, kuriam vadovavo Tomas Vytautas Raskevičius. Visą kadenciją jis rūpinosi ne visų šalies žmonių, o vienos siauros grupės interesais.
Dabar tikiuosi, kad šis marazmas atslūgs ir palaipsniui tiek žmogaus teisių apsauga, tiek demokratija grįš į įprastas vėžes.