Įstatymo jėga ir jėgos įstatymas

Karams, ypač pasauliniams, visada yra priežastis. Priežastis provokuoja veiksmą. Karas gali prasidėti nuo vieno šūvio Sarajeve arba dėl dviejų diktatoriškų režimų armijų įsiveržimo į Lenkiją iš dviejų pusių. Tereikia rasti priežastį, vadinamąjį „casus belli", karui pradėti, ir skaičiuojame milijonus aukų. Rusijos Federacija savo milijoną aukų Ukrainoje „surinko" kaip tik iki savo nacionalinės šventės - Rusijos dienos. Tas milijonas - tai daugiau nei 250 tūkst. žuvusių bei daugybė sunkiai sužeistų ar nepagydomai suluošintų. O didžiausio XXI a. karo priežastis irgi ganėtinai paprasta. Tai - Rusijos Federacija.

Teisėta įpėdinė

Dar vienas gajus mitas - Rusijos Federacija yra Sovietų Sąjungos teisių perėmėja. Tačiau viskas nėra taip vienareikšmiška. Žinoma, kad kaip buvusios SSRS teisių perėmėja, prisiėmusi atsakomybę už sovietų valdžios nusikaltimus, šiuolaikinė Rusija turėtų susidurti su daugybe problemų. Tiek moralinių, tiek finansinių.

1991 m. Maskvoje buvo sudaryta Paveldėjimo sutartis dėl išorinės valstybės skolos ir turto. Joje buvo nustatyta kiekvienos respublikos dalis bendroje skolos sumoje ir jos dalis SSRS turte. Didžiausia dalis teko Rusijai - daugiau nei 61,34 proc.

Ukraina iki šiol mano, kad Rusija neteisėtai pasisavino bendrus aktyvus ir reikalauja jų grąžinimo arba teisingo paskirstymo. Ekspertai su tuo sutinka. Rusija viena prisiėmė atsakomybę už SSRS išorės skolų apmokėjimą ir pasisavino visus išnykusios šalies aktyvus. Tai yra aukso ir valiutos atsargos bei trečiojo pasaulio šalių skolos SSRS. Pavyzdžiui, Irakas buvo skolingas 80 mlrd. JAV dolerių, o šiuolaikinė Rusija nurašė didžiąją šios skolos dalį. O kur dar užsienyje esantis sovietų Užsienio reikalų ministerijos ir daugybės SSRS valstybinių atstovybių nekilnojamasis turtas.

Valstybinės logikos požiūriu Maskva pasielgė teisingai, nes sutelkė dėmesį tik į finansinius klausimus. Ukraina neratifikavo sutarties, kuri dažnai vadinama „nulinio varianto" sutartimi. Buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Volodymyras Ogryzko teigia, kad buvusią SSRS nuosavybę šiuo metu de facto valdo Rusijos Federacija, bet de jure jai ji nepriklauso.

Remiantis nepriklausomos makroekonominės analizės ir prognozavimo grupės „Ukraine Economic Outlook" ekonomisto Mykolo Kuhario informacija, 1991 m. SSRS skola sudarė apie 90 mlrd. JAV dolerių su įvairiais grąžinimo terminais. SSRS aukso ir deimantų fondas buvo vertinamas daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių tuometinėmis kainomis, tačiau atliekant jo auditą nebuvo įleisti ne tik Ukrainos, bet ir nė vienos iš buvusių SSRS respublikų atstovai.

Per visą SSRS egzistavimo laikotarpį Maskva provokavo ir dalyvavo karuose bei ginkluotuose konfliktuose. XX amžiuje du kartus Rusijos-Lenkijos kare, kare prieš Ukrainos Liaudies Respubliką, Rusijos-Suomijos kare, Antrajame pasauliniame kare, Afganistano kare, įsiveržė į Čekoslovakiją, o vėliau - į Vengriją, galiausiai kilo Rusijos-Gruzijos karas. Sąrašas nėra trumpas. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos SSRS kariniai kontingentai dalyvavo 24 vietiniuose karuose ir ginkluotuose konfliktuose 16 užsienio valstybių teritorijoje.

1962 m. Olga Šatunovskaja, Politinio biuro komisijos, skirtos Josifo Stalino kulto demaskavimui, pirmininkė, pateikė komisijos darbo išvadas. Remiantis jomis, nuo 1935 m. sausio iki 1945 m. birželio SSRS buvo represuota 18 480 000 žmonių, iš kurių septyni milijonai buvo nuteisti mirties bausme.

Tarp sovietų valdžios nusikaltimų - lenkų belaisvių sušaudymas prie Katynės 1940 m. balandžio - gegužės mėnesiais. Tuomet sovietų specialiosios tarnybos sušaudė apie 22 tūkst. paimtų į nelaisvę lenkų, kurių dauguma buvo karininkai. Sušaudymas Kuropatose. Ten nužudytų žmonių skaičius nėra tiksliai žinomas, istorikai kalba apie 30 - 200 tūkst.

Garsiai apie XX a. pirmos pusės badą Ukrainoje pradėta kalbėti tik devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Tai įvyko maždaug tuo metu, kai archyvuose atsirado spraga ir nutekėjo informacija apie „raudonąjį terorą" - masines represijas ir deportacijas Sovietų Sąjungoje, kurioje visada galiojo griežta cenzūra. Tai buvo vienos partijos, totalitarinės valdžios šalis. Tekstuose partija visuomet buvo rašoma tik didžiąja raide, o kalbėti apie valdžios nusikaltimus buvo tabu.

Tuo metu Vakarų pasaulis nelabai rūpinosi padėtimi Sovietų Sąjungoje. Daugiausia dėl to, kad Vakarų šalių visuomenė nežinojo tiesos apie Stalino nusikaltimus. Užsienio politikai buvo tik paviršutiniškai susipažinę su baisia Ukrainos valstiečių dalia. Ištrauka iš oficialaus Italijos konsulo Charkove Serdžio Gradenidžio (Sergio Gradenigo) pranešimo 1933 m.: „Badas toliau siautėja ir naikina žmones, ir tiesiog neįmanoma suprasti, kaip pasaulis gali likti abejingas tokiai nelaimei.

Ir kodėl tarptautinė spauda, kuri taip noriai ir skubiai ragina tarptautinę bendruomenę pasmerkti Vokietiją už vadinamąjį žiaurų žydų persekiojimą, gali ramiai stebėti masines žudynes, kurias organizavo sovietų vyriausybė ir kuriose žydai atlieka tokį svarbų, nors ir neteisingą, vaidmenį."

Fiodoras Panenko, gimęs 1923 m., liudijo: „Po daugelio metų, kai kaime buvo švenčiamas paminklo žuvusiems karo frontuose atidengimas, teko išgirsti, kad žuvo 95 žmonės. O nuo bado - daugiau nei 400. Kas tada kariavo su mano tauta - Hitleris ar Stalinas?"

Italijos konsulas (iš 1933 m. gegužės 31 d. ataskaitos): „... pažymėsiu, kad dabartinės nelaimės Ukrainoje priežastimi taps Rusijos šioje šalyje vykdoma kolonizacija, kuri pakeis jos etnografinį pobūdį. Ateityje, ir tikriausiai labai artimoje ateityje, niekas daugiau nebekalbės apie Ukrainą ar ukrainiečių tautą, taigi ir apie ukrainiečių problemą, nes Ukraina de facto taps teritorija, kurioje vyraus rusų tautybė."

Vienas iš nuolat skatinamų mitų yra tas, kad grūdų konfiskavimas iš Ukrainos valstiečių tapo šalies industrializacijos pagrindu. Tačiau skaičiai rodo ką kita. Tai leidžia tvirtinti, kad dirbtinis badas Ukrainoje buvo grynai politinis Kremliaus veiksmas, siekiant palaužti ukrainiečių pasipriešinimą Kremliaus diktatūrai. 1931 m. grūdų eksportas iš TSRS sudarė 5,2 mln. tonų, o po metų, kurie ukrainiečiams tapo siaubingiausiais bado metais, - 486,2 tūkst. tonų, tai yra, dešimt kartų mažiau.

Politinės praktikos paradigma, išnykusi iš Sovietų Sąjungos politinio žemėlapio, apėmė uždarą nedemokratinę visuomenę, totalitarizmą, atvirą propagandą, vadovo kultą, represijas, ekspansyvią užsienio politiką ir opozicijos nebuvimą, įskaitant ir fizinį jos sunaikinimą.

Iš minėto Italijos konsulo 1933 m. birželio 22 d. pranešimo: „Vyriausybės atstovai pripažįsta 9 000 000 žmonių žūtį tik Ukrainoje. Tačiau akademiniuose sluoksniuose kalbama apie 40-50 proc. visos Ukrainos gyventojų, tai yra, 15-16 milijonų, žūtį. Mano nuomone, pastarasis skaičius labiau atitinka tikrovę". Ir kaip čia neprisiminus dabartinio Rusijos vadovo Vladimiro Putino citatos: „Kas nesigaili SSRS žlugimo, tas neturi širdies...".

Šiandien Ukrainoje vyksta karas. Rusijos ir Ukrainos. Jis trunka jau daugiau nei trejus metus. Iki Berlyno sienos griuvimo beveik 1/3 žmonijos gyveno šalyse, kuriose valdė komunistų režimai.

Mažas pergalingas karas

Iš pradžių idėja apie „mažą pergalingą karą" buvo susijusi su 1904-1905 m. Rusijos ir Japonijos karu. Tuometinė Rusijos agresija turėjo suvienyti tautą aplink carą ir jo sostą. Taigi, viskas buvo daroma dėl valdžios. Idėja apie „mažą specialiąją karinę operaciją" - tai šiuolaikinių Kremliaus protų kūrinys, skirtas suvienyti tautą aplink Kremlių. Taigi, ir vėl - dėl valdžios išsaugojimo.

Žinoma, kiekviena valstybė turi turėti savo pamatines ir dvasines vertybes. Rusijai tai visada yra karas: tą liudija jos istorija. Ir propaganda, kuri Rusijos visuomenę pateikia kaip išskirtinai taikią bendruomenę. Rusijos stačiatikių vadovas, Maskvos patriarchas Kirilas (pasaulietinis vardas Vladimiras Gundiajevas): „Mes nenorime kariauti su niekuo, Rusija niekada į nieką nepasikėsino. Tai keista, kai didelė ir galinga šalis niekada į nieką nesikėsino, o tik gynė savo sienas".

Svarbiausia, kad didžiosios šalies televizijos žiūrovai nuoširdžiai tuo patikėtų. Ir pamirštų, kaip 2022 m. vasario 24 d. būtent Rusija pradėjo visapusišką invaziją į Ukrainą, prieš tai užgrobusi Krymą, o rytinėje Ukrainoje sukėlusį 8 metus trukusį hibridinį karą. 2014 m. Kremlius aiškiai suprato, kad naujoji moderni Ukraina visam laikui išsilaisvintų iš Maskvos glėbio. Todėl ir buvo įvykdyta „skaidri" Krymo aneksija. Dabar pasaulis atsidūrė ties Trečiojo pasaulinio karo slenksčiu.

Globalizacija kaip karinių mokymų dalis

Terminas „globalizacija" kilęs iš anglų kalbos žodžio „globalization", kuris susiformavo iš lotynų kalbos žodžio „globus" (rutulys, žemės rutulys). Globalizacija kaip reiškinys - tai pasaulinės ekonominės, politinės ir kultūrinės integracijos bei unifikacijos procesas. Naujausi karai suteikė šiam terminui savitą interpretaciją. Arba, sakant paprasčiau, globaliai dabar daugelis priklauso nuo daugelio.

Ukraina, be naujausių ginklų iš Europos ir Amerikos, gauna žvalgybos duomenis iš amerikiečių palydovų, smogiamieji dronai, kurie taip veiksmingai naikino rusų tankus 2022 m. invazijos pradžioje, yra iš Turkijos. Izraelio armijoje lėktuvai ir daugelis kitų ginklų yra amerikietiški. Iš pradžių Rusijos Federacija apšaudė Ukrainą - jos taikius miestus ir kaimus - Irano smogiamaisiais dronais, o dabar jau gamina juos pati. Fronte naudoja Šiaurės Korėjoje pagamintą amuniciją ir į mūšius įtraukia šios šalies karius.

Nesenas karas Artimuosiuose Rytuose dar kartą patvirtino, kad Irano požiūriu Izraelis kaip toks neturi teisės egzistuoti. Panašūs teiginiai - tik apie Ukrainą - skamba iš Kremliaus propagandos ruporo. Esą Ukraina niekada neegzistavo, arba - tiesioginė citata, liudijanti apie kalbėtojo neišmanymą: „iš esmės, mes esame viena tauta". Taigi, Ukraina neturi teisės į suverenią egzistenciją. Izraelis pripažįsta Iraną kaip didelę savitą šalį, bet kovoja su Irano branduoline grėsme saugumui tiek savo, tiek viso regiono atžvilgiu. Bei neprieštarauja valdžios režimo Teherane pakeitimui į demokratinį, nes, priešingu atveju, ateityje galimai jam tektų kautis ir už savo išlikimą.

Ukraina niekada nekėlė abejonių dėl Rusijos valstybės teisėtumo. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra pareiškęs: „Ukraina gina ne tik save, bet ir visą Europą". Nepaisant savo tautos aukų, Ukraina kovoja, kad taptų modernia Europos valstybe. Ukraina kovoja už savo egzistenciją. Žinoma, mirusiųjų neprisikels. Nors karas ir pagimdė naują šūkį „Herojai nemiršta".