JAV manevrai dėl Ukrainos: ar suveiks?

- JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) ir Ukrainos lyderis Volodymyras Zelenskis praėjusį šeštadienį pasikalbėjo Vatikane. Atrodytų, netyčia, bet viešoje erdvėje teigiama, kad tam buvo ruoštasi. Kodėl reikėjo būtent tokio pokalbio?

- Galimybių susitikti dviejų šalių lyderiai, kai tai nėra planuojamas dvišalis susitikimas, neturi labai daug. Todėl natūralu, kad buvo bandoma pasinaudoti proga ir tokioje išskirtinėje vietoje aptarti klausimus ne su prezidentine komanda, o tiesiogiai, ir net be vertėjo. Atvejis unikalus, bet ar jis taps istorinis, parodys artimiausių dienų ir savaičių įvykiai. Be to, tai buvo geras asmeninis kontaktas, leidžiantis perkrauti dviejų šalių vadovų santykius po jų nesutarimo vasarį Baltuosiuose rūmuose.

- Kodėl tuomet iš susitikimo, kaip teigia kai kurie politikai, buvo išvartytas Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron)?

- Iš pradžių situacija gal taip ir atrodė, o visų detalių mes greičiausiai nesužinosime, bet nepanašu, kad tai buvo atstūmimas. Pastarojo meto E.Makrono efektyvumas ir veikla duoda rezultatų, jis rūpinasi Ukrainos ateitimi, nes tai yra ir Europos ateitis. Be to, nepaisant amžiaus ar požiūrio į kai kuriuos klausimus skirtumų, jo santykiai su D.Trampu yra pozityvūs. Konflikto čia nereikėtų matyti. Juolab kad pats E.Makronas nurodė, jog į susitikimą nebuvo kviestas, jame dalyvauti neplanavo, o trečioji kėdė buvo parengta vertėjui. Kai prezidentai nutarė bendrauti tiesiogiai, ji buvo patraukta ir tiek.

- Tiek V.Zelenskis, tiek D.Trampas pokalbiu pasidžiaugė, o pastarasis pirmadienį paminėjo, kad Kijevas gali sutikti su Krymo praradimu. JAV prezidentu galima tikėti?

- Priklauso nuo to, kaip apsibrėžime terminus. De jure ukrainiečiams Krymo atsisakymas yra raudona linija ir to niekada nebus. Europa palaikys Ukrainą ir primins, kad JAV irgi turėtų elgtis analogiškai bei nepripažinti pusiasalio teisiškai, nes taip būtų sukuriamas precedentas, teigiantis, kad esą leidžiama užimti svetimą teritoriją ir ją pasilikti.

Kita vertus, ukrainiečiai supranta, kad tiesioginis Krymo atsiėmimas jėga nėra įmanomas. V.Zelenskis ne kartą konstatavo, kad šalis tokių galimybių neturi dabar ir neturės artimiausioje ateityje. Tad tenka pripažinti faktą, kad nuo 2014 m. Krymą kontroliuoja rusai, tačiau tai nereiškia, kad jie turėtų gauti galimybę kalbėti apie savo kontrolę teisine prasme.

Krymas - pusiasalis ir istorinis regionas rytų Europoje, iš šiaurės pusės išsišauna į Juodąją jūrą. Teritoriją nuo 2014 m. faktiškai valdo Rusija, nors juridiškai jis tebėra laikomas Ukrainos teritorija-Krymo autonomine Respublika. Didžioji pasaulio dalis palaiko Ukrainos poziciją.

- Kosovas irgi vis dar yra ginčytina teritorija, nes Serbija patikino jo niekada neatsisakysianti. Čia galima įžvelgti panašumų su Krymu?

- Atvejus lyginti yra pakankamai sudėtinga. Prieš paskelbiant nepriklausomybę, Kosovas beveik dešimtmetį buvo administruojamas Jungtinių Tautų misijos, kurią mandatavo Saugumo Taryba. Ne kartą konstatuoti faktai apie žmogaus teisių pažeidimus ir išsakyti perspėjimai, jog situacija nestabili. Bet ir šiandien ne visos Europos šalys pripažįsta šią valstybę - pavyzdžiui, to nėra padariusi Ispanija, Graikija.

Tiesioginis lyginimas nėra tikslus, bet kontraversija akivaizdi. Tuo, beje, naudojasi Rusija, teigdama, kad jau buvo sukurtas precedentas, tad ji esą elgiasi pagal tą pačią schemą.

Kosovo Respublika - iš dalies pripažinta (šalies nepriklausomybę pripažįsta 108 iš 193 pasaulio valstybių) Pietryčių Europos valstybė, Balkanų pusiasalyje, geografiniame Kosovo regione. Sostinė - Priština. Valstybinės kalbos- albanų ir serbų, valiutai - eurai.

Remiantis Serbijos Konstitucija, Kosovo Respublikos teritorija yra Serbijos Respublikos dalis ir įtraukta į jos sudėtį kaip autonominis Kosovo ir Metohijos kraštas, tačiau iš tikrųjų Serbijos valdžios institucijos nekontroliuoja Kosovo. Savo ruožtu šiaurinė Kosovo dalis, kurioje daugiausia gyvena serbai, nepaklūsta Prištinos valdžios institucijoms.

- JAV valstybės sekretorius Markas Rubijus (Marco Rubio) pareiškė, kad ši savaitė gali būti lemiama. Taip pat pirmadienį jis kalbėjosi su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Ką tai signalizuoja?

- Tai jau esame girdėję kovo 11 dieną, kai ukrainiečiai ir JAV susitarė dėl 30 dienų paliaubų. Vašingtonas tuomet nurodė, kad kamuolys yra Maskvos pusėje ir pasiūlė pažiūrėti, kaip ji reaguos. Bet pati Rusija nesutinka su visa apimančiomis paliaubomis ir kalba apie atskiras paliaubų dienas - pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metinėms paminėti, nors realiai tai neveikia ir yra traktuotina kaip viešųjų ryšių akcija.

Šiandien tai galėtų reikšti vieną iš trijų. Amerikiečiai tęs dabartinę taktiką, toliau taikys švelnesnę retoriką Rusijos atžvilgiu ir teiks vis naujus pasiūlymus, taip tikėdamiesi įtikinti Kremlių.

Antra galimybė - JAV keis savo požiūrį ir didins spaudimą, ypatingai per papildomas sankcijas, apie ką užsimena M.Rubijus, D.Trampas ir Senato nariai. Pastarieji, panašu, tik ir laukia prezidento leidimo įgyvendini seniai parengtus naujų sankcijų paketus.

Trečia - JAV visiškai atsitrauks iš derybinio proceso, kad ir ką reikštų. Tezė abstrakti, bet tai galėtų būti mažesnio politinio lygmens įsitraukimas į tolesnes derybas, pripažįstant, kad pastangos per pastarąsias 100 dienų rezultatų nedavė.

- Ką pasauliui reikštų JAV pasitraukimas iš taikos derybų proceso, nes, nepaisant panegirikų, Baltieji rūmai užsiminė, kad D.Trampas ima pavargti tiek nuo Maskvos, tiek nuo Kijevo?

- Pirmiausia kiltų klausimas - ką reiškia pats pasitraukimas. Amerikiečiai gali sustabdyti karinės paramos tiekimą ir žvalgybinės informacijos perdavimą. Taip pat išjungti „Starlink" palydovinio internetinio ryšio sistemas, o tai Ukrainai būtų ypač žalinga, nes neigiamai paveiktų situaciją fronte.

Arba, kaip minėjau, tiesiog sumažinti politinį lygį diskusijose su Rusija ir Europos Sąjunga. M.Rubijus ar D.Trampas tiesiog tame dalyvautų mažiau. Atsakomybė tokiu atveju būtų permetama Europos šalims.

Visgi sunku įsivaizduoti, kad Vašingtonas gali visiškai atsiriboti, nes į tai investuota per daug finansinių ir politinių išteklių. Be to, D.Trampas per rinkimus žadėjo, kad karas Ukrainoje baigsis. Todėl tokius pareiškimus galima vertinti kaip taktinį veiksmą, bandant parodyti, jog JAV ne tik svarsto visas galimybes, bet ir skatina aktyviau jų ieškoti Europą.

- Europa ir Ukraina pačios pajėgtų užbaigti šį karą? Jeigu taip, kokia kaina?

- Šiandien sunku matyti kelią, kuris vestų į tvarią karo pabaigą. Paprasčiausia tai būtų padaryti agresorei Rusijai, bet jos deklaruoti tikslai nesikeičia. O Ukrainai ir Europai be JAV paramos būtų sunku. Nes yra dalis svarbių ginkluočių sistemų, kurias turi tik amerikiečiai, o jų naudojimui taip pat reikia Vašingtono leidimo. Pavyzdžiui, „Patriot" oro gynybos sistemos. Negalima nuvertinti ir „Starlink" tiekiamų privalumų. Trumpuoju laikotarpiu europiečiai to negalėtų kompensuoti. Tiesa, panašių sistemų jie turi, bet poreikis fronte neatitinka amerikietiškųjų teikiamų galimybių.

O štai ką tikrai Europa gali padaryti jau dabar, tai labiau įsitraukti, kad spaudimas Rusijai ne tik išliktų, bet ir taptų intensyvesnis. Gali, tačiau pažiūrėkime, kiek senų naftos tankerių Vakarai pardavė Rusijai? Vien Graikija jai perleido beveik 130 senų laivų, kurie papildo rusų šešėlinį laivyną, leidžia jai tokiu būdu apeiti energetines sankcijas ir toliau prekiauti nafta. Galimybių spausti agresorę ES turi, tačiau jų iki galo neišnaudoja.

- Ar įmanoma prognozuoti karo pabaigą?

- Pirmiausia tam reikėtų veikiančių paliaubų. O joms būtinas politinis susitarimas. Įmanoma įsivaizduoti, kad jis gali būti pasiektas šiemet. Bet paskui teoriją reikėtų įgyvendinti praktiškai, o dviejų Minsko susitarimų patirtis po Krymo aneksijos parodė, kad paliaubas sunku įgyvendinti net gerokai mažesnio masto kare. Šiandien, norint paversti paliaubas realybe, o ne tik politiniu pareiškimu, reikėtų milžiniškų pastangų: tarptautinių stebėtojų, kurie fiksuotų pažeidimus, kitų valstybių aktyvaus įsitraukimo. Svarbiausia - Kremliaus noro tą daryti, nors tam nėra jokių požymių.

Tik po teorinių paliaubų įgyvendinimo praktikoje būtų galima kalbėti apie taiką, tačiau ne faktas, kad ji būtų pasiekta. Tai priklauso nuo paliaubų sėkmės. Šiaurės ir Pietų Korėjos situacija rodo, jog paliaubos gali tęstis daugiau nei septynis dešimtmečius be galutinės taikos susitarimo. Todėl šiandieninėje situacijoje dramatiška pažanga dėl ilgalaikės taikos susitarimo yra sunkiai tikėtina.

JAV renkasi meduolį, o ne botagą?

Baigiant rengti straipsnį pasirodė informacija, kad Jungtinės Valstijos yra pasirengusios iš dalies sutikti su Rusijos teritoriniais reikalavimais sprendžiant Ukrainos konfliktą. Tai televizijai „Fox News" pareiškė specialusis Amerikos prezidento pasiuntinys Keitas Kelogas (Keith Kellogg).

„Iš dalies - taip. Nes tai, ką jūs darote, yra derybų vedimas", - patikslino jis. Ir atmetė teiginį, kad JAV traukiasi iš derybų dėl konflikto Ukrainoje išsprendimo, nurodydamas, kad jis taip nemano.

Pasak jo, Vašingtonas po derybų Londone gavo 22 konkrečias sąlygas, su kuriomis, galvojant apie konflikto sprendimą, Kijevas ir jo europiniai sąjungininkai sutiko. K.Kelogas pridūrė, kad Ukrainos ir ES atstovus pirmiausia domina visavertės paliaubos, kurios galėtų trukti mažiausiai 30 dienų ir lemti taikos susitarimą.

***

Iždo sekretorius Skotas Besentas (Scott Bessent) paskelbė, kad Ukraina pasirašė „istorinį ekonominio bendradarbiavimo susitarimą" su JAV, kuris įsteigia Jungtinių Valstijų ir Ukrainos rekonstrukcijos investicijų fondą ir suteikia JAV prieigą prie Ukrainos retųjų žemės mineralų.

Pranešime spaudai S.Besentas gyrė D.Trampo „nesiliaujančias pastangas užtikrinti ilgalaikę taiką" kare tarp Ukrainos ir Rusijos. „Kaip sakė prezidentas, Jungtinės Valstijos yra įsipareigojusios padėti užbaigti šį žiaurų ir beprasmį karą. Šis susitarimas aiškiai signalizuoja Rusijai, kad Trampo administracija yra įsipareigojusi taikos procesui, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas laisvai, suvereniai ir klestinčiai Ukrainai ilgalaikėje perspektyvoje", - teigė S.Besentas

Pagal pranešimą spaudai, susitarimas tarp Ukrainos ir JAV sudaro sąlygas abiem šalims „bendrauti ir investuoti kartu, kad būtų užtikrinta", jog jų „bendri ištekliai, talentai ir galimybės gali paspartinti Ukrainos ekonomikos atsigavimą".