Karo šmėkla gąsdina europiečius

Balandžio 3-16 d. „YouGov" Jungtinėje Karalystėje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje atlikta apklausa parodė, kad nuo 41 iki 55 proc. šalių gyventojų mano, jog per ateinančius keletą metų labai ar pakankamai tikėtina, jog kils naujas pasaulinis karas. JAV tokiam požiūriui pritarė 45 proc. respondentų.

Jei kiltų naujas karas, 68-76 proc. respondentų yra įsitikinę, kad konflikte būtų panaudoti branduoliniai ginklai, o 57-73 proc. žmonių mano, jog jis pareikalautų daugiau aukų nei ankstesni. Nemaža dalis (25-44 proc.) įsitikinę, kad per tokį konfliktą, kuris galėtų kilti per ateinančius 5-10 metų, žūtų dauguma pasaulio žmonių.

Jeigu karas kiltų, didžioji dauguma apklaustųjų - nuo 66 proc. Italijoje iki 89 proc. JK - išsakė prielaidą, kad jų šalis jame dalyvautų. Nors šalys kare dalyvautų, jų gyventojai nepasitiki savo kariuomenėmis. Tik mažuma europiečių mano, kad jų kariai galėtų veiksmingai ginti savo šalis Trečiojo pasaulinio karo atveju - nuo 16 proc. Italijoje iki 44 proc. Prancūzijoje. Išimtis - JAV, kur 71 proc. amerikiečių buvo tikri, kad ginkluotosios pajėgos juos apgintų.

Kalbant apie grėsmes taikai, sąrašo viršuje ir toliau išlieka Rusija - 72-82 proc. Vakarų europiečių ir 69 proc. amerikiečių ją laiko didele arba vidutine grėsme. Tačiau daugelis tą patį sako ir apie ilgalaikę Europos sąjungininkę JAV.

Prezidentui Donaldui Trampui grasinant Grenlandijai, Kanadai ir Panamai bei nuolat keičiant poziciją Ukrainos atžvilgiu, dauguma Ispanijos (58 proc.), Vokietijos (55 proc.) ir Prancūzijos (53 proc.) gyventojų įtampą tarp Europos ir JAV laiko didele arba vidutine grėsme. Amerikiečiai taip teigia rečiau, nors trečdalis (34 proc.) sutinka su europiečių požiūriu.

Komentuoja politologas Algis KRUPAVIČIUS:

Apklausa skirta įvertinti buvusius karus bei nustatyti, kaip visuomenė suvokia dabarties grėsmes ir iššūkius. Joje buvo užduotas klausimas - ar gali pasikartoti XX a. viduryje nacių vykdyti nusikaltimai? Didelė respondentų dalis mano, kad tai yra įmanoma.

Kitas reikšmingas istorinis klausimas - ar moraliai pateisinamas Vokietijos miestų bombardavimas Antrojo pasaulinio karo metais? Čia stebima skirtis tarp visuomenių, priskirtinų prie karo laimėtojų ir pralaimėtojų. JAV, JK ir Prancūzijos respondentai buvo linkę pateisinti bombardavimus (45-56 proc.). Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje didesnė dalis tam nepritarė.

Kalbant apie nūdieną, noriu pabrėžė, kad svarbiausi klausimai yra tie, kurie vertina šiandieninius grėsmės šaltinius ir jų įtaką taikai Europoje bei pasaulyje. Vienu pagrindinių grėsmės šaltinių nurodoma įtampa tarp Rusijos ir ES. Tam pritarė 69 proc. respondentų JAV ir 85 proc. - JK, bendras vidurkis būtų netoli 80 proc.

Užtat antras grėsmių šaltinis yra gana netikėtas. Tai - islamo terorizmas.

Rusijos-ES įtampas ir terorizmą įvardino po 69 proc. Amerikos respondentų. Prancūzijoje skirtumas fiksuotas paklaidos ribose - 85 ir 87 proc. Ispanijoje procentai irgi netoli vienas kito. Tik JK kaip svarbiausią grėsmės šaltinį Rusijos ir Europos įtampas išskyrė 85 proc. apklaustųjų, o terorizmo pavojų - 68 proc.

Išvada - skirtingos šalys skirtingai mato grėsmes ir jų šaltinius.

Kitas išskirtas klausimas - naujo pasaulinio karo tikimybė per artimiausius 5-10 metų.

Ji aukštai įvertinta visose šalyse. Neramina atsakymas į klausimą apie galimą branduolinio ginklo panaudojimą - į jį teigiamai atsakė vidutiniškai 73 proc. respondentų.

Vertas dėmesio klausimas apie galimą įsitraukimą į Trečiąjį pasaulinį karą - nuo 66 proc. Italijoje iki 89 proc. JK, bei vidutiniškai beveik 77 proc. respondentų kitose šalyse mano, kad jų šalys jame dalyvautų. Tokios nuotaikos vyrauja nepaisant to, jog ginkluotosios pajėgos tam nėra pasiruošusios.

Atsakymai į klausimą - ar šalies kariuomenė gali efektyviai apginti valstybę ir gyventojus? - dramatiškai priešingi atsakymams į pirmąjį klausimą. Vienintelė šalis, kurios gyventojai mano, kad jos ginkluotosios pajėgos pajėgios apsiginti, yra JAV (71 proc.). JK su tuo sutiko tik 37 proc. respondentų, Vokietijoje ir Italijoje 16 ir 20 proc. atitinkamai. Nors visuomenės mano, kad dalyvavimas globaliame konflikte yra tikėtinas, bet kariuomenės yra nepajėgios jų apginti.

Svarbūs yra ir už apklausos ribų išeinantys dalykai.

Vienas esminis klausimas - kas veikia visuomenės nuomonės formavimą, kalbant apie saugumo grėsmes ir iššūkius. Išskiriami trys veiksniai - geografija, istorija ir politinis elitas. Vertinant aptariamas šešias šalis, jos nutolusios nuo Rusijos, todėl geografija nėra dominuojantis veiksnys.

Jeigu persikeltume į Lenkiją ir Baltijos valstybes, geografija yra tas veiksnys, kuris ženkliai formuoja ir stiprina grėsmių suvokimą. Lenkija ir Lietuva mato save ir aplinkines šalis kaip sanitarinį kordoną tarp grėsmės šaltinio (Rusijos) ir ES. Ši logika veikia visuomenės nuotaikas bei turi įtakos šalių santykiams. Sanitarinio kordono koncepciją atgaivino (ji istoriškai nėra nauja ir buvo svarbi XX a. 3- 4 deš. užsienio ir saugumo politikos dedamoji) ir ja persiėmė lietuvių ir lenkų politinis elitas, kas paskatino šalių suartėjimą ir bendrų grėsmių suvokimą.

Bet geografija nėra nepakeičiama jėga. Svarbiau yra jos suvokimas ir vertinimas, ką daro politinis elitas. Pažvelgus į tokias šalis kaip Vengrija, Slovakija ar Bulgarija, kurios geografiškai yra šalia Rusijos bei turi nemažą istorinių traumų patirtį santykiuose su TSRS ir Rusija, jose sanitarinio kordono logika neveikia.

Tad pirmiausia Lenkijos ir Baltijos šalių elito tapatinimasis su buferine valstybe skatina stiprias Rusijos grėsmės emocijas ir „buferizacijos" mąstymą. Sanitarinio kordono logikoje Ukraina yra kaip išorinis jo sluoksnis. Politiniai elitai Vengrijoje ir Slovakijoje geografiją bei istoriją vertina sąlyginai neutraliai, o Bulgarija yra rusofiliška šalis, tad jose sanitarinio kordono logika nėra saugumo strategijų ašimi. Politinis elitas čia yra stipresnis nei geografija.

Įtakos požiūriui į grėsmes ir galimą karą turi ir istorija. Europoje vyko galybė konfliktų, istorinės traumos paliko savo pėdsakus. Ypač aiškiai tai matosi kadaise padalintoje Vokietijoje - net šalies viduje požiūriai į grėsmes skiriasi. Bet to nepasakytume apie toliau esančias jūrines valstybes - JAV ir JK. Jos tokios patirties neturi, todėl joms kontinentinės Europos grėsmės yra sunkiau suvokiamos.

Kalbant apie mūsų regioną, nei lenkai, nei Baltijos šalys nebuvo paskutinių karų laimėtojos. Karo pralaimėtojo trauma - svarbus elementas, turintis įtakos šiandieniniam pasaulio ir situacijos vertinimui, o politiniai elitai sąmoningai tas traumas stiprina.

Išskiriant esminį veiksnį, turintį didžiausią įtaką visuomenės nuomonei apie grėsmes ar karo tikimybę, tai - politinio elito vaidmuo. Jis svarbesnis nei istorija. Nors, kuo elitas turi stipresnę okupacijų ir istorijos traumą, tuo jo pozicijos labiau konfrontacinės, o Rusijos ir pasaulinio karo grėsmės suvokiamos aštriau. Mažesniųjų šalių elitas linkęs šlietis prie stipriausiojo, todėl šiuo metu tiek Lietuvos, tiek ES elitas sutrikęs dėl JAV viduje vykstančių pokyčių.

Apklausoje buvo klausimas apie JAV ir ES įtampas, kaip dar vieną galimą grėsmės šaltinį. Tik JK gyventojai teigė, kad ši grėsmė nėra stipri. Prancūzai įtampą vertinto kaip iššūkį, panašiai atsakė ir daugiau negu 50 proc. respondentų Vokietijoje ir Ispanijoje.

Esame tokioje situacijoje, kai net įtampos tarp ilgamečių sąjungininkų suvokiamos kaip dar vienas grėsmių šaltinis, o visuomenių priešakyje stovintis ir kryptį turintis rodyti elitas ieško naujo kelio. Bet kol kas jis „pasiklydęs vertime", ir kuo ilgiau šie klaidžiojimai truks, tuo sudėtingesnė bus situacija.