Kovos intensyvėja ruošiantis deryboms

Eina ketvirti karo metai ir, nepaisant nesenų kalbų apie taiką, pastarosiomis dienomis pasirodo informacija apie vis stiprėjančius Ukrainos apšaudymus ir intensyvėjantį rusų puolimą. Kaip reikėtų vertinti esamą situaciją, „Respublika" diskutavo su pirmuoju Atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministru Audriumi BUTKEVIČIUMI.

- Kas lėmė, kad Vakarai žadėjo greitą Rusijos galą, pritaikė jai 18 sankcijų paketų, o ji, remiantis viešai prieinama informacija, užuot palūžusi, pastarosiomis dienomis intensyviai ir agresyviai atakuoja?

- Pradėkime nuo to, kad aš niekada nesakiau, jog karas greitai baigsis ar rusai neturi jam reikalingų išteklių. Taip pat reikėtų žvilgtelėti į savaitės pradžioje vykusį Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos šalių lyderių susitikimą bei prisiminti Kinijos užsienio reikalų ministro Vango I (Wang Yi) žodžius, kad Maskvos pralaimėjimas neatitinka Pekino interesų.

Rusija turi savo užnugarį. Tai tiek viešai draugystę Maskvai demonstruojantis Pchenjanas ar Teheranas, tiek tyliai ją remiančios BRICS ar jokioms sąjungoms nepriklausančios valstybės. Beje, Šiaurės Korėjos, savotiško Kinijos „tarpininko", parama nereiškia, kad ši šalis naudoja tik savo rezervus ir išteklius. Ir tai daug ką paaiškina.

Kita vertus, savo užnugarį turi ir Kijevas. Tik jis, JAV į valdžią atėjus Donaldui Trampui (Donald Trump), iš Vašingtono „persikėlė" į Briuselį ir kitas Europos sostines.

Bendrą situaciją puikiai iliustruoja iš senovės Romos laikų mus pasiekęs pasakymas, kad karas maitina pat save. Jis - kaip ugnis, kuri ryja viską, kas gali degti, ir tai taikytina abiem konflikto pusėms.

- Koks, jūsų nuomone, yra sustiprėjusių atakų tikslas?

- Išskirčiau du momentus. Vienas - artėjančios derybos, kurių visi tikisi. Rusija skuba užfiksuoti tas linijas, ties kuriomis jos ir vyktų. Be to, reikia nepamiršti, jog neseniai Kremlius pareiškė, kad nori ir Odesos, ir Nikolajevo. Tai rodo, kad apetitas auga bevalgant ir dabar Maskva mėgina jį patenkinti.

Antras momentas - Rusija aiškiai suvokia, kad žiemos metu, ką parodė ir ankstesni metai, kovos veiksmai sunkiai įgyvendinami. Didžiulė dalis Ukrainos teritorijos rudenį ir pavasarį tampa nepravažiuojama sunkiajai karinei technikai, todėl prastėjant orams puolimai galimi tik plentų ar geležinkelio linijų kryptimi. O tai gerokai apriboja puolančiųjų galimybes, todėl jie ir skuba, kol orai dar palyginti geri.

Taip pat visi, tiek kovojančios šalys, tiek jų sąjungininkai, aiškiai suvokia, kad tolesnės kovos bus ypač sunkios, todėl nori pasiekti tam tikrus susitarimus, bet nereiškia, kad taip įvyks.

- Rusų raketos ir dronai atskrenda iki labai svarbaus uostamiesčio - Odesos, ir sostinės Kijevo. Ukrainiečiams nebeužtenka pajėgumų apsaugoti savo oro erdvę?

- Labiausiai jiems ima trūkti gyvosios jėgos, nes visko neįmanoma kompensuoti ginkluote, o ir jos niekada nebūna per daug. Kita vertus, Ukraina pagaliau turi tai, ką galima vertinti kaip žaidimą keičiantį veiksnį. Kalbu apie intensyvią strateginių dronų bei sparnuotųjų ir balistinių raketų, jau pasirodančių karo veiksmų teatre, gamybą. Susidaro tokia situacija, kurios jau nebegalima vertinti dvejopai - rusai ne tik atakuoja, bet ir sulaukia atsako.

Maskva suvokia, kad ukrainiečių smūgiai į šalies gilumą turi daugiau politinę, o ne karinę prasmę, bet liepsnojančios šalies perdirbimo įmonės ar sproginėjantys ginkluotės arsenalai neigiamai veikia gyventojų pasitikėjimą karine ir politine šalies valdžia. Todėl tęsiasi ir tam tikras laikotarpis, kai Rusija kaip valstybė priversta ieškoti išeičių. Tad tiek atsinaujinęs puolimas, tiek vis agresyvesni smūgiai Ukrainos miestams yra mano minėtas bandymas užimti geresnes derybines pozicijas, bet tai nereiškia, kad derybų sulauksime netrukus ar kad jos bus sėkmingos.

- Kokią ir kada matytumėte situacijos Ukrainoje atomazgą?

- Cituojant Europos politikus, karo veiksmų stabdymas neturi būti vykdomas Ukrainos kapituliacijos sąskaita. Tokios pat pozicijos laikosi ir Kijevas, todėl derybos, kada jos beprasidėtų, bus ilgos ir sudėtingos.

Taip pat nereikėtų galvoti, kad Ukraina, be oficialios kapituliacijos, atsisakys savo teritorijų ir jas tiesiog užleis Rusijai. Maskva tai irgi suvokia, todėl lygiagrečiai stimuliuoja valdžios Kijeve pasikeitimo procesą ir kažkodėl turi iliuzijų, jog, atėjus į valdžią buvusiam kariuomenės vadui Valerijui Zalužnui, padėtis iš esmės pasikeis.

Tiksliau, dalis politikų ir ten numano, jog V.Zalužnas jokių nuolaidų nedarytų, todėl pasiliekama ir trečia veikimo kryptis, kurią per neseną vizitą Kinijoje pristatė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, teigdamas, kad karo priežastimi tapo Ukrainoje surengtas perversmas, per kurį buvo nuverstas Viktoras Janukovičius. Siekdama parodyti, kad turi „savo prezidentą", Maskva nusprendė „panaudojus elektrą, prikelti seniai pasmirdusį politinį lavoną", tačiau žiūrint iš šalies tai jau primena desperaciją.

- Kadangi karo Ukrainoje pabaigos nesimato, Lietuva irgi stiprina savo gynybinius pajėgumus. Ta intencija kariuomenė prieš kelias dienas užtvėrė nenaudojamus kelius su Rusija ir Baltarusija. Realaus konflikto, kurio mes visi nenorime, atveju tai duotų kokios nors praktinės naudos?

- Praktinę naudą jau gavo tie, kurie tuos kelius tvėrė, o mane liūdina Lietuvos gynyba turinčių pasirūpinti organizacijų negebėjimas nuvažiuoti iki Ukrainos ir pažiūrėti, kokie įtvirtinimai šiandien realiai veikia. Tie „drakono dantys", kuriais taip džiaugiasi mūsų politikieriai, be papildomų komponentų, tokių kaip kelios koncertinos linijos, specialūs betoniniai įtvirtinimai ir griovai, neveikia.

Tokie parodomieji užtvėrimai yra ne kas kita, kaip žuliko bandymas neveikiančią demonstratyvią priemonę įpiršti visuomenei kaip rimtus gynybinius veiksmus. Kitaip kaip tik gėdinga gynybai skirtų lėšų vagyste to nepavadinsi.

- Taip pat Lietuva ir Lenkija prabilo apie Rusijos ir Baltarusijos pasienyje esančių pelkių atkūrimą, taip siekiant sukurti kliūtis priešininko tankams. Kaip vertinate tokius planus?

- Idėjos autorius, mano nuomone, reikėtų patraukti atsakomybėn. Jeigu jie turėtų nors kiek karinės istorijos žinių, atsimintų garsųjį 1944 m. sovietinių dalinių puolimą per Baltarusijos pelkes, kuriam vokiečiai negalėjo atsispirti.

Arba jiems pavyzdžiu tapo incidentas su JAV armijos artilerijos vilkiku, po kurio jie nusprendė, kad pelkės yra geriau negu ant kelių „pasėti" „drakono dantys". Nors tiek viena, tiek kita yra viduramžiškas kovos būdas. Tikėtina, jog mūsų laidų pasiklausiusi ar straipsnių paskaičiusi šalies karinė vadovybė sužinojo, jog Lietuvos pelkėse dar ir šiandien randama šarvuose įkalintų kryžiuočių kaulų, tačiau ji „pamiršo", kad tais laikais nebuvo nei aviacijos, nei raketinių ginklų ar vandens kliūtis nesunkiai įveikiančių kovos mašinų.

Kita vertus, man, kaip gamtininkui mėgėjui, pelkės patinka, tad jeigu jos, kaip planuojama, bus atkurtos, jose galės įsikurti įvairūs paukšteliai, bebrai ir kiti gyvūnai, kas yra gerai. Tik nereikia šių gamtinių projektų tapatinti su šalies gynybos stiprinimu.

- Kalbant apie gynybą, Lietuva iki 2034-ųjų ketina įsigyti 44 „Leopard" tankus, dalis kurių šalį turėtų pasiekti 2029-aisiais. Tačiau jau dabar už juos, iš skolintų lėšų, bus sumokėtas 461 mln. euro avansas. Gal šiuos pinigus buvo galima panaudoti kitaip?

- Jeigu turi daug pinigų, gali pirkti tankus, bet šių dienų kare tankai efektyviai veikia tik kaip įtvirtinta artilerijos priemonė. Jeigu jie yra gerai apkasti, užmaskuoti ir aprūpinti papildomomis antidroninėmis priemonėmis, jie funkcionuoja, bet toks jų panaudojimas viską labai išbrangina.

Taip pat nežinau, kuo vadovaujasi pirkimo organizatoriai, bet jie turėtų suprasti, kad su 40 tankų jokio rimto konflikto mūsų dienomis neišspręsi, o bandymai dangstyti sprendimą tam tikrais sutarimais su Vokietija rodo, kad tokiu būdu siekiama „nusipirkti" vokiečių brigados buvimą Lietuvoje. Tai - nešvankus ir kvailas ėjimas. Brigados buvimas Lietuvoje neturi būti įsipareigojimu Vokietijos kariniam kompleksui rezultatas, nes, pasibaigus įsipareigojimams ar Vokietijoje atėjus naujai valdžiai, kas, matant visuomenės nuotaikas, yra labai tikėtina, žaidimas pasibaigs.

- Apibendrinant, kaip vertintumėte šiandieninį viešai deklaruojamą Lietuvos gynybos stiprinimą?

- Sakyčiau, kad tai - labai chaotiškas procesas, kuriame komerciniai sprendimai nusveria realų poveikį gynybai turinčius sprendimus. Žvilgtelėkime į garsųjį Suvalkų koridorių. Nepaisant ketvirtus metus trunkančio karo, nepaisant to, kad, konflikto atveju, jis taptų „gyvybės keliu" tiek Baltijos šalims, tiek gal net Suomijai, ši teritorija visiškai neparuošta galimiems karo veiksmams.

8 tiltai, kurie būtini norint operatyviai įveikti šią, gausiai upeliais išraižytą, vietovę, ne tik nėra pastatyti, bet netgi nėra statomi, neįsigyti ir pontoniniai tiltai. Ne tik nenutiesti karo metui būtini keliai, bet netgi nėra supirktos jų tiesimui būtinos medžiagos. Jau nekalbu apie tai, jog šiame „butelio kaklelyje" nėra nė vieno gynybinio įtvirtinimo, galinčio efektyviai stabdyti į jį bandančius veržtis priešininkus.

Viso to nėra, nes, mano nuomone, Lietuvos „strategams" trūksta elementarių žinių, kurių jie galėtų įgyti nuvykę į kaimyninę Lenkiją ir pažiūrėję, kaip lenkai stiprina sieną su Baltarusija. Arba, kas būtų dar geriau, jie turėtų nuvykti į Ukrainą ir pažiūrėti, kaip pasienį su Baltarusija fortifikavo ši šalis. Tik labai abejoju ar jiems tam užteks ryžto, todėl mes ir toliau girdėsime „pasakas" apie tai, jog visus priešus sulaikys „dantys", „ežiai", „arkliai" ir pelkės.

Tik skaičiai

Remiantis viešai prieinama informacija, Ukrainos kariuomenės atakoms naudojami smogiamieji FVP tipo dronai kainuoja apie 500 -1000 JAV dolerių. Žvalgybai Ukrainos operatoriai dažniausiai naudoja kiniškus „DJI Mavic 3 Pro", kainuojančius apie 3000 JAV dolerių. Palyginimui, naujasis JAV armijos SRR žvalgybinis kvadrokopteris kainuoja 20 000 JAV dolerių.

Rusų pajėgų naudojamų karinių kovinių dronų „Gerbera 2" („Shahed 136") kaina skiriasi priklausomai nuo šaltinio ir partijos - ji gali svyruoti nuo 20 000 iki 80 000 JAV dolerių už vienetą.

Amerikietiškas tankas „M1 Abrams (SEPv4)" kainuoja apie 10 mln. JAV dolerių, britų „Challenger 2" ir vokiečių „Leopard 2A6" kaina siekia apie 8,5 mln. JAV dolerių, už prancūzų „Leclerc AMX-56" teks pakloti 8 mln. JAV dolerių. Rusiško T-90 kaina nurodoma 3-5 mln. JAV dolerių, ukrainietiškos modernizuotos T-64 versijos - 1,8-3 mln. JAV dolerių.

FPV dronai daugiausia naikina automobilius, specialiąją įrangą ir lengvuosius šarvuočius. Tačiau yra fiksuota nemažai atvejų, kai lengvas ir pigus dronas-kamikadzė sunaikina brangius, papildomų apsaugos sistemų neturinčius tankus ar oro gynybos sistemas. Fronte kovojančių ukrainiečių karių teigimu, priklausomai nuo aplinkybių, tanko sunaikinimui reikia nuo vieno iki trijų dronų.