Labiausiai kartvelams kenkia buki patarėjai

- Skirtingos žiniasklaidos priemonės pateikia skirtingą informaciją apie įvykius Sakartvele, o kas ten realiai vyksta?

- Kova dėl valdžios įgauna groteskines formas. Opozicija kaltina esančius valdžioje tarnavimu Maskvai, pastarieji kaltina opoziciją tarnavimu tarptautiniam oligarchatui. Tikrumoje viskas, kas vyksta, - ganėtinai įprastinis vaizdelis kartvelų kovoje dėl valdžios.

Peržiūrėjus televizijos kronikas, vaizdų, kai gatvėje naudojamos vandens patrankos, ašarinės dujos ir t.t. netrūksta.

Man gyvenant Sakartvele, kuris tuomet dar vadinosi Gruzija, ir dalyvaujant keliose rinkiminėse kampanijose, jos baigdavosi pralaimėjusių, tai yra, opozicijos kaltinimais valdžiai dėl suklastotų rinkimų, tam tikru visuomeniniu spaudimu ir galiausiai pasiekiamu abipusiu susitarimu, kiek kuri partija turės atstovų parlamente. Beje, šis skaičius nebūtinai atitikdavo už juos balsavusių žmonių ir gautų balsų skaičių.

Šiuo atveju irgi viskas turėjo pasibaigti tokiu susitarimu tarp partijų, tačiau į įprastą veiksmų seką nusprendė įsikišti stambios užsienio grupuotės.

Pirmiausia, kaip gi Kaukazas be Kremliaus. Šalies valdžia, partijos „Gruzijos svajonė" įkūrėjas Bidzina Ivanišvilis ir kiti jos nariai kaltinami prorusiškumu ir visomis kitomis nuodėmėmis. Jie, bijodami rusų spaudimo ir jėgos panaudojimo, demonstravo nuolankias pozas, todėl parlamente ant politikų stalų atsirado keistas dokumentas, o opozicija pradėjo platinti informaciją, kad parlamente esą svarstomas dar vieno geopolitinio darinio „3+3" projektas. Tai yra, esą siekiama sukurti naujadarą, kurį iš vienos pusės sudarytų Sakartvelas, Armėnija ir Azerbaidžanas, o iš kitos - Turkija, Iranas ir Rusija.

Eilinė rusiškojo pasaulio haliucinacija, nieko bendro neturinti su realiomis galimybėmis, bet teigianti, kad esą įmanoma sukurti naują ekonomikos ir politinį saugumą užtikrinantį darinį. Tokia savotiška alternatyva Europos Sąjungai.

Šis popieriukas staiga tapo viešu, o jo pagrindu kilo baimė, jog valdžia ketina iškeisti ES į tokį keistą reikalą. Natūralu, kad tai paskatino visuomenės priešiškumą, pasipylė kaltinimai valdantiesiems ir labai greitai viskas peraugo į gatvės protestus.

Beje, pirmieji protestai, kuriuose valdžios vyrai buvo kaltinami rinkimų rezultatų klastojimu, buvo niekiniai. Dalyvaudavo keli šimtai ar tūkstančiai žmonių ir tik didelėmis televizinių technologijų pastangomis viskas buvo pateikiama kaip didžiulis visuomenės pasipriešinimas.

Tačiau į tokius protestėlius pradėjo lakstyti Europos Parlamento nariai ir Lietuvos „užsienio politikos specialistas" Žygimantas Pavilionis. Tuo pat metu Europos Parlamentas ir Europos Komisija prabilo apie galimas sankcijas Tbilisiui už rinkimų rezultatų klastojimą. Į tai netruko sureaguoti „geri" konsultantai iš už Kaukazo kalno, kurie kartvelams į ausį pašnabždėjo, kad jie neturi laukti malonių iš Briuselio ir gali patys pareikšti, jog šio klausimo sprendimą atideda iki 2028 metų. Būtent tai nemąstantys valdžios atstovai ir padarė.

Įdomu tai, kad pirmieji į tokį valdančiųjų sprendimą sureagavo ne partiniai veikėjai, o jaunuomenė. Pastarieji savo ateitį ir galimybes siejo būtent su naryste ES. Iš esmės Sakartvele kartojasi 2013-2014 m. Ukrainos scenarijus, kuomet jaunuomenė, pajutusi, kad iš jų atimama galimybė ir ateities perspektyva, pakilo į ataką. Reikia pabrėžti, kad šiandien opozicijos politikai nėra visoje šalyje vykstantiems mitingams vadovaujanti jėga. Daugeliu atveju tai stichiniai jaunų žmonių protestai, todėl valdžia neturi galimybės išspręsti klausimų, prigąsdindami arba papirkdami lyderius. Tai labai svarbus šios situacijos aspektas.

Kartvelai myli savo vaikus karšta ir neapsimestina meile, todėl paskui vaikus atsekė ir tėveliai, puikiai suvokdami, kad arba ES, arba vaikus reikės išlaikyti iki 40 metų, o to jiems visai nesinori. Štai ir viska šio reikalo fabula.

Vėliau drastiškas pareiškimas, kad valdžia atsisako vystyti stojimo į ES programas, užkliuvo ir valdiškų institucijų atstovams, atėjusiems į jas dar Michailo Saakašvilio laikais. Jie pajautė jaunystės laikų idėjinį karštį ir pradėjo rašyti peticijas bei protestus. Mačiau raštus su Gynybos, Teisingumo ir kitų ministerijų darbuotojų parašais, kurie teigia, kad bendradarbiavimas su dabartine valdžia turi būti nutrauktas.

Galiausiai, norint turėti pilną vaizdelį apie pastarojo meto įvykius, reikia paminėti ir policijos priemones. Jos neatitinka pavojaus laipsnio, kurį kelią demonstrantai, tačiau demonstrantų sprendimas beždžioniškai mėgdžioti Maidano įvykius ir demonstratyvus fejerverkų naudojimas paskatino policijos baimę ir suteikė valdžiai pretekstą naudoti papildomas jėgos priemones. Tai - antroji kartvelų valdžios kvailystė, išskirtinai primenanti Lietuvos valdžiukės baimes, kai demonstrantai ne tik buvo mušami ar purškiami dujomis, bet ir į juos buvo šaudoma guminėmis kulkomis.

Ta proga noriu pabrėžti - tie, kas Lietuvoje taip piktinasi kartvelų valdžios reakcijomis, turėtų prisiminti seną patarlę: juokiasi puodas, kad katilas juodas.

- Ar protestai Tbilisyje augs ir gali peraugti, tarkim, į pilietinį karą?

- Jeigu valdžia nesiliaus taikiusi kraštutinių jėgos priemonių, tai yra įmanoma. Jeigu pareigūnai nuspręstų panaudoti šaunamuosius ginklus, jie turėtų atsiminti, kad šalies žmonių rankose yra apie 400 tūkst. šaunamųjų ginklų. Tai yra pakankamas šaunamųjų ginklų kiekis tam, kad pradėtų veikti JAV Konstitucijos nuostata, numatanti, jog žmonės turi teisę naudoti ginklą prieš neteisėtais veiksmais užsiimančią valdžią.

Visgi gerai pažinodamas kartvelus, noriu jums paneigti pasaką apie jų karštakošiškumą. Tai - labai racionalūs, gudrūs ir strategiški žmonės, kurių charakteris formavosi per okupacijos šimtmečius. Visi jie, kaip ir kitos Kaukazo tautos, puikiai žino ginklo panaudojimo pasekmes, todėl elgiasi mažiau isteriškai negu jų šiauriniai kaimynai.

Dar vienas netikėtas aspektas - Ukrainoje veikiančio kartvelų legiono kovotojai neseniai pareiškė, kad jiems laikas grįžti namo. Gal po šios žinios valdžia nebenorės naudoti jėgos prieš demonstrantus. Taip pat šis atvejis gali sukurti labiausiai neprognozuojamas pasekmes.

Be to, šalyje kurį laiką sklandė gandai, kad Europos Parlamentas balsavo už rezoliuciją, kuria kreipiamasi į prezidentę Salomę Zurabišvili, rekomenduojant suteikti malonę M.Saakašviliui ir paleidžiant jį iš kalėjimo. Tokia bendra EP rezoliucija dėl Sakartvelo įvykių tikrai buvo ir EP ją patvirtino, o 51-as punktas skirtas išimtinai M.Saakašviliui: EP pakartoja savo skubų reikalavimą dėl humanitarinių priežasčių nedelsiant paleisti buvusį prezidentą M.Saakašvilį; pabrėžia, kad Sakartvelo vyriausybei tenka visapusiška ir neginčijama atsakomybė už buvusio prezidento M.Saakašvilio gyvybę, sveikatą, saugą ir gerovę ir ji turi būti visiškai atsakinga už bet kokią jam padarytą žalą.

Tai reiškia, kad išėjęs iš kalėjimo Miša gali užsinorėti pakasyti nagus į jį įkalinusių asmenų kupras, todėl įvykiai irgi gali pasukti netikėta linkme.

- Kiek, esant tokiai įtemptai situacijai, tikėtinos trečiųjų šalių provokacijos?

- Jos jau vyksta. Kišimasis į šalies vidaus politinius procesus jau yra provokacija. Patarimai naudoti jėgą prieš demonstrantus taip, kaip ji dabar naudojama, kyla iš tų žmonių, kurie dar neseniai patarinėjo Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai. Rusijos įtaka ir kišimasis akivaizdūs. Bet tuo pat grieku kaltinu ir EP atstovus bei politikus su diplomatiniais pasais, kurie atvykę į opozicijos mitingus teikia jų dalyviams viltis, už kurias patys nėra atsakingi. Lietuvos, kaip anties vilioklės vaidmuo, suvaidinęs ne patį švariausią vaidmenį Ukrainos istorijose, lengvai atsekamas ir čia.

Vienas mano bičiulis kartvelas, galvodamas, kad ir aš atvykau užsiimti agitacija, pareiškė: „Andro (taip mane ten vadina), kai rusai vėl veršis pas mus, tu ir tavo EP deputatai atvyksite šaudyti į besiveržiantį priešą?" Aš jam paaiškinau, kad neužsiimu agitacija ar rėksminga propaganda.

- Nepaisant to, Lietuva, Latvija ir Estija suskubo pareikšti, kad pritaikė kartvelų politikams ir teisėsaugos atstovams sankcijas, nors ES tokius sprendimus turėtų priimti kartu.

- Baltijos valstybių vyrukų kišimasis į situaciją yra daugiau negu negatyvus, nes jis trukdo vietiniams susitarti. Situacija pernelyg panaši į tai, kas vyko Ukrainoje, kuomet, Rusijos statytiniui apleidus šalies padangę, joje pasirodė rusų kariniai lėktuvai. Mano draugo Gogi užduotas klausimas galioja visiems „specialistams" - ar jie yra pasirengę vykti į Sakartvelą karinio konflikto atveju ir ar suderinę savo veiksmus su tais, kurie pajėgtų ginti kartvelus rusų ofenzyvos atveju?

Mano patyrimas rodo, jog be visų europinių ir rusiškų kišimųsi kartvelai yra absoliučiai pajėgūs susitarti patys. Didžiausia grėsmė šioje situacijoje yra neprofesionalių, nesuvokiančių regiono specifikų bei tarptautinių korporacijų ar „Kubos mafijos", kurios atstovu pats save pristatė „garsusis kovotojas už demokratiją" Kaukaze Žygimantas Pavilionis, ir kitų mulkių „alyvos pylimas į ugnį".

- Jeigu dabar Europos politikai taip kišasi į svetimus reikalus, kokie bus tolesni Vilniaus, Tbilisio ir Briuselio santykiai?

- Viskas priklausys nuo situacijos baigties. Mano prognozės - nepaisant visų kišimųsi, kartvelai, kaip ir anksčiau, susitars tarpusavyje. Tačiau ne trumpiau, nei iki sausio vidurio, gatvių kovos tęsis, nes abi pusės yra įsitikinusios, kad išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) yra už juos. O jau po to bus pasiektas susitarimas, kuris numatys, kad opozicija „gaus" prezidentą, o B.Ivanašvilio žmonėms liks parlamentas bei Vyriausybė, tačiau už tai jie privalės atšaukti kai kuriuos savo sprendimus ir fiksuoti priešlaikinių parlamento rinkimų laiką. Sakyčiau, kad pastarieji įvyks per artimiausius 12 mėnesių.

Taip galima susitarti su sąlyga, jeigu dabartinė Vyriausybė ir jos atstovai nustos naudoti perteklinę jėgą ir atsiribos nuo Kremliaus konsultantų bei imsis tartis, o opozicijos atstovai nustos klausę žvygaujančių piemengalių, kurie save bando pateikti kaip ES atstovus.

Visgi bent kol kas tokio noro nesimato. Na taip, atsirado pirmieji požymiai, jog valdžia bando trauktis. Premjeras Iraklis Kobachidzė trečiadienį pareiškė, kad buvo neteisingai suprastas dėl atsisakymo derėtis dėl narystės ES. Dabar jis teigia, kad 2030 m. Sakartvelas bus ES, bet niekas juo netiki ir nepriima kitaip, kaip atsitraukimo. Psichologiniu požiūriu tai - didelė klaida.

Tuo pat metu valdžia toliau daro taktines kvailystes vieną po kitos. Trečiadienį policija įsiveržė į politinių partijų būstines ir paėmė fejerverkus, kiaušinius ir dažus. Tai akivaizdžiai demonstruoja šios konfrontacijos lygmenį. Beje, nors ukrainiečių propagandistai teigia, kad buvo panaudoti šaunamieji ginklai, tai nėra tiesa. Taip pat sklando gandai, kad policija veržiasi į butus ir vykdo areštus, bet šito patvirtinti negaliu.

Užtat tapo aišku, kad jeigu žmonės pradžioje į mitingus atėjo su menkai politizuotais reikalavimais, dabar minia politizuojasi ne valandomis, o minutėmis. Tai lemia ir skanduotės „Putin hu*lo" aktyvų naudojimą, kuris liudija, jog protesto politinė sąmonė pakito ir siekyje tiesiog būti Europos Sąjungoje atsirado aiškesnė nuostata: nebūti „rusiškojo pasaulio" dalimi.