Lenkijos prezidento nacionalizmas praverstų ir Lietuvos politikams

Ar nacionalizmas ir imigrantų srautų stabdymas tikrai yra blogis? O gal tai tik sveika Lenkijos valstybės vadovo reakcija, siekiant apginti lenkų tautinius ir valstybinius interesus?

Politologas, publicistas Marius KUNDROTAS nesutinka su tais, kurie nacionalizmą vertina neigiamai.

„Aš nacionalizmą vertinu teigiamai, - sakė M.Kundrotas. - Pats žodis „nacionalizmas" dėl Adolfo Hitlerio laikų, aišku, tapo keiksmažodžiu, bet jeigu pažiūrėtume į šiek tiek ankstesnius laikus, tai, tarkime, tokie žmonės kaip anglų rašytojas, mąstytojas Gilbertas Keitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton (1874-1936) bei kiti to meto intelektualai laikė garbe save vadinti nacionalistais.

Na, ir apskritai, jeigu pasižiūrėtume į nacionalizmo ideologijos pradininkus, tokius kaip italą mąstytoją Džiuzepę Madzinį (Giuseppe Mazzini (1805-1872), ar Rytų šalyse į tą patį Mahatmą Gandį (Mahatma Gandhi 1869-1948) - jie buvo nacionalistai. Bet jie tuo pačiu metu buvo ir labai dideli humanistai. Jie puikiai suprato, ką deklaravo ir mūsų valstybės pirmasis prezidentas Antanas Smetona (1874-1944), kad per tautiškumą mes einame į žmoniškumą. Tu nemokėsi mylėti visos žmonijos, jeigu nemokėsi mylėti pačių artimiausių žmonių - savo šeimos, giminių, savo tautos. Todėl aš manau, kad dabartinis Lenkijos prezidentas yra pakankamai šviesus ir protaujantis žmogus."

- O kaip vertintumėte K.Navrockio požiūrį į tai, kas vyksta Ukrainoje?

- Mane galbūt šiek tiek neramina jo tam tikras nuosaikus skepticizmas Ukrainos atžvilgiu, nes, mano giliu įsitikinimu, dabar būtent ukrainiečiai yra tie, kurie laiko frontą, gina sieną, kuri skiria Europą nuo agresyvios Rusijos imperijos.

Todėl man politiko idealas šiuolaikinėje Europoje galbūt būtų dabartinė Italijos premjerė Džordža Meloni (Giorgia Meloni), kuri, viena vertus, yra pakankamai konservatyvi. Kaip ir dabartinis Lenkijos prezidentas palaiko šeimos vertybes, palaiko krikščioniškąją moralę, tačiau tuo pat metu griežtai pasisako už paramą Ukrainai ir už Rusijos agresijos stabdymą. Šiuo požiūriu dabartinis Lenkijos prezidentas yra turbūt kiek nuosaikesnis.

- Italija, skirtingai nei Lenkija, niekada nebuvo Ukrainos kaimynė ir neturėjo teritorinių ginčų. O tarp ukrainiečių ir lenkų yra kitokia istorinė patirtis. Gal todėl K.Navrockis griežčiau taria ne imigracijai į Lenkiją? Juk suprantame, kad dalis nuo karo bėgančių ukrainiečių pasitraukia būtent į Lenkiją.

- Jis galbūt truputėlį prisibijo ukrainietiško nacionalizmo, kuris praeityje su lenkiškuoju nacionalizmu turėjo konfliktų. Prisiminkime, kad ir tą patį ukrainiečių nacionalistų lyderį Stepaną Banderą (1909-1959).Tačiau nūdienoje, kai turime bendrą priešą, manau, kad šitų baimių reikėtų atsisakyti ir žiūrėti į priekį.

- Nevaldoma imigracija jau tampa visos Europos iššūkiu. Gal gerai, jog naujasis Lenkijos prezidentas šį reiškinį taip atvirai negatyviai įvardina?

- Be jokios abejonės. Ir iš tikrųjų man norėtųsi užduoti klausimą tiems labiau liberaliems politikams, ar tikrai mūsų sukilėliai XIX a. ar mūsų partizanai pokario laikais buvo už tai, kad Lietuvą perimtų kitokių tautų, kitokių kultūrų žmonės?

Viena vertus, mes kalbame apie Rusijos grėsmę, o tuo pačiu metu įsileidžiame ištisas mases kitataučių ir jeigu mūsų tikslas yra, viso labo, priešintis Rusijai, bet atiduoti save kitoms tautoms, tai tikrai tada kyla klausimas - vardan ko apskritai reikalinga Lietuva?

Labai gražiai buvo suformulavęs A.Smetona, kad lietuvių tauta yra valstybės kūrėja, o tautinės mažumos yra lietuvių tautos padėjėjos šitame Lietuvos valstybės kūrimo darbe. Tačiau, jeigu mes atiduodame savo žemę kažkam kitam, tada koks skirtumas - rusai, nigeriečiai, sirai ar dar kažkokia tauta čia gyvens. Aš nematau jokio esminio skirtumo, kas valdys mūsų šalį, jeigu jos nevaldysime mes patys. O dabar aš matau, kad Vakarų Europoje jau vyksta pakaitinė migracija, kada atvykstančių žmonių masės jau tampa dominuojančios demografiniu požiūriu.

- Daug didesnės, apie 36,5 milijono gyventojų turinčios Lenkijos prezidentas tokį pavojų supranta, o mes, neturintys net trijų milijonų, paliekame pakaitinės migracijos procesą savieigai?

- Kai kuriose Europos valstybėse populiariausi naujagimių vardai yra Muhamedas ir panašūs. Ir man labai nesinorėtų, kad taip atsitiktų ir Lietuvoje. Kol kas, sakykime, padėtį suvaldyti dar įmanoma, tačiau jei nebus stabdoma imigracija, ji gali peraugti į invaziją ir ilgainiui mūsų tauta Lietuvoje gali būti nustelbta, tapti tautine mažuma ir mes Lietuvą prarasime.

- Pradžiai būtų galima bent sumažinti keleivinių autobusų reisų „Vilnius-Minskas" skaičių. Negi ir tokiam dalykui reikia itin genialaus politinio mąstymo?

- Tam tikri kriterijai dėl imigrantų priėmimo jau yra griežtinami iš esmės. Siūloma, jeigu nori gyventi Lietuvoje, tai tegul pradžioje išlaiko Konstitucijos egzaminą ir išmoksta valstybinę lietuvių kalbą.

Konservatorių lyderė Ingrida Šimonytė buvo liberalių pažiūrų ne tik imigracijos, bet ir šeimos klausimu. Dabar konservatorių požiūris keičiasi. Aš turiu pagrįstų vilčių ir dėl socialdemokratų, kai jų premjere siūloma Inga Ruginienė, ilgai dirbusi profsąjunginį darbą. Man teko girdėti ją priešrinkiminiuose politiniuose debatuose. Tai yra žmogus, kuris supranta Lietuvos darbo žmonių rūpesčius. Supranta, kad į Lietuvą atvyksta darbininkai iš trečiųjų šalių, kurie sutinka dirbti už grašius, nes jų tėvynėse tie grašiai yra dideli pinigai. Tačiau tie žmonės sudaro didelę konkurenciją vietinei darbo jėgai. Toks I.Ruginienės požiūris teikia vilčių.