Tikėkimės, kad iki rinkimų JAV neprasidės karas

- Prie BRICS, vienos didžiausių pasaulio valstybių grupės, kurią sudarė Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika, prisijungė Egiptas, Iranas, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE) ir Etiopija. Neabejotinai tai yra rimtas signalas Vakarams. Kaip jį reikėtų vertinti?

- Prie šio bloko turėjo jungtis ir Argentina, tačiau prezidento postą laimėjus Havjerui Miurei (Javier Miurei) šalies geopolitinis kursas buvo visiškai pakeistas, kadangi naujasis vadovas tvirtai palaiko JAV ir Izraelį. Argentinos rinkimai - stipri JAV pergalė, bet kova tik aštrės, nes šiais metais BRICS pirmininkaus Rusija. Maskvos galutinis sprendimas - atsisakyti JAV dolerio visose prekybinėse operacijose - rodo, kad BRICS bus toliau verčiamas rimtu ekonominės geopolitinės kovos prieš Vakarus instrumentu.

Dar vienas realus BRICS plėtros Vakarams pavojus yra tas, jog ši sąjunga vienija daugiausia naftą išgaunančių ir perdirbančių šalių, nes dabar joje yra ne tik Iranas, bet ir Saudo Arabija su Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE).

Tradiciškai Saudo Arabija ir JAE buvo stiprioje JAV įtakoje, bet po prezidento Džo Baideno (Joe Biden) administracijos tragiškai nesėkmingos ir kupinos klaidų užsienio politikos situacija kardinaliai pasikeitė. Izraelio karas Gazoje nesutarimus pagilino. Pažymėtina, kad tose šalyse vis dar yra JAV karinės bazės, kas situaciją daro dar įdomesnę ir dėl ko kyla daug klausimų, kaip šioje situacijoje elgsis JAV ir pačios arabų šalys.

Rinkimai Amerikoje turės lemiamos įtakos, nes minėtų šalių santykiai su buvusiu prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump) ir jo administracija buvo puikūs. Tai leidžia daryti prielaidą, kad jeigu D.Trampas, nepaisant jam sistemos kuriamų teisinių kliūčių, visgi sugebės išsiveržti į rinkimų finišo tiesiąją, jo pergalė bus neginčijama. Ji lems būsimą naują pasaulio tvarką, dėl kurios prie derybų stalo susitars galingiausios pasaulio šalys.

Jeigu D.Trampas dėl teismų nebus prileistas prie kandidatavimo į prezidentus ir kokiais nors būdais rinkimus sugebės laimėti kitas kandidatas, tuomet turėsime dar didesnių kruvinų karų ir pasauliui mirtinai pavojingos konfrontacijos laikotarpį, truksiantį visą naujojo JAV prezidento kadenciją - artimiausius ketverius metus, nes rinkimai vyks šių metų pabaigoje.

- Leidinys „Financial Times" prognozuoja, kad, nepaisant prezidentinių rinkimų Taivane baigties, Kinija, bent jau šiemet, salos nepuls. Kiek pagrįstos tokios prognozės?

- Ne pirmą sykį „Financial Times" pateikia prognozes, kurios menkai siejasi su realia politine situacija ir vėliau jiems tenka jas koreguoti, kaip kad nutiko Ukrainos kontrpuolimo atveju.

Norint geriau suvokti tikrąją padėtį, reikia vertinti ne „Financial Times" ar kitų analitikų pasvarstymus apie tai, kaip jie norėtų, kad būtų, bet klausyti, ką sako Si Dzinpingas (Xi Jinnping). Čia yra esminis momentas. Sakydamas kalbą Naujųjų metų proga jis pabrėžė, kad Kinija bus suvienyta: „Kinus abejose Taivano sąsiaurio pusėse turėtų sieti bendro tikslo ir dalyvavimo Kinijos valstybės atjaunėjimo procese jausmas".

Akivaizdu, kad Taivano klausimas spręsis po jame jau sausio 13 dieną įvyksiančių prezidento ir parlamento rinkimų. Jeigu juose triumfuos Gomindanas, kuris palaiko taikaus politinio susijungimo su Kinija scenarijų, karo nebus. Tas yra realu, nes Gomindanas yra viena stipriausių Taivano politinių jėgų, kuri turi stiprų gyventojų palaikymą. Si Dzinpingui toks scenarijus būtų mažiausiai rizikingas ir atitiktų Kinijos civilizacijai būdingą bruožą - siekti pergalės politinėmis priemonėmis ir naudoti karą tik kaip visišką kraštutinumą.

Jeigu rinkimuose laimės JAV prezidento Džo Baideno administracijos remiami Taivano nepriklausomybės nuo Kinijos šalininkai, Kinijos prezidentas aiškiai leido suprasti, jog bus pasiryžęs panaudoti karinę jėgą. Kita vertus, po jo skambių pareiškimų 2023-aisiais ir ženkliai padidinto karinio biudžeto, Si Dzinpingui nebeliks jokio kito politinio pasirinkimo, kaip Taivano prijungimas karinėmis priemonėmis. Kitu atveju jis rizikuotų prarasti įtaką ir valdžią pačioje Kinijoje, nes pasirodytų kaip silpnas lyderis. Tai, tikėtina, jam kainuotų lyderio postą.

Atsakymo į šiuos klausimus sulauksime jau visai netrukus, bet čia dar reikia įvertinti, kad Gomindano pergalės atveju galimi labai dideli vidiniai neramumai pačiame Taivane. Kinijos ir JAV kariuomenių galimas susidūrimas Ramiajame vandenyne dėl Taivano kontrolės yra labai pavojingas visam pasauliui ir gresia globalaus karo kilimu.

- Ir kiek čia, vienu ar kitu atveju, galima laukti JAV įsikišimo?

- Jungtinės Amerikos Valstijos yra atsidūrusios labai sudėtingoje situacijoje, nes yra įtrauktos į karines operacijas Izraelio-palestiniečių konflikte, Ukrainos-Rusijos kare bei neseniai pradėtoje karinėje operacijoje Raudonojoje jūroje, kur vyksta susidūrimas su maištaujančiais Jemeno hučiais.

Raudonojoje jūroje jau yra dislokuoti JAV, Irano, Kinijos karo laivai ir situacija yra tikrai pavojinga. Hučiai atvirai siekia padėti palestiniečiams ir, atakuodami laivus, blokuoti Izraelio ir Vakarų šalių prekybą per Sueco kanalą. Jiems tas pavyko, bet JAV pradėjo tik ribotą karinę operaciją prieš hučius.

Tai rodo, kad intensyviai karinei sausumos operacijai Jemene ar juo labiau Irane Jungtinės Amerikos Valstijos nėra pasiryžusios. Po JAV karinių bazių apšaudymo Irako ir Sirijos teritorijose, amerikiečiai apsiribodavo ribotais tiksliniais oro smūgiais prieš išpuolius surengusias grupuotes. Jie taip pat neperaugo į sausumos operacijas ir dėl to turėjo tik labai ribotą poveikį juos surengusioms daugiausiai su Iranu siejamoms karinėms grupuotėms.

Visa tai rodo, kad tuo atveju, jeigu Kinija pradėtų karą prieš Taivaną, JAV būtų kritiškai sudėtingoje padėtyje dėl konvencinės ginkluotės trūkumo tokiam skaičiui karų vienu metu. Tikėtina, tuomet Vašingtonas beveik nutrauktų savo sąjungininkų rėmimą, kadangi ginklai taptų reikalingi jam pačiam.

- Ir visa tai vyksta, kai Šiaurės Korėja pagrasino, kad, esant būtinybei, nuo žemės paviršiaus nušluos Seulą ir Vašingtoną. Ar Kim Čen Uno (Kim Jong-un) pasisakymą reikia vertinti rimtai?

- Šiaurės Korėja yra dar vienas užšaldytas karas, kuris vyko tarp JAV ir Vakarų palaikomos Pietų Korėjos ir Kinijos bei Tarybų Sąjungos palaikomos Šiaurės Korėjos 1950 m. birželio 25 d. - 1953 m. liepos 27 d. Karas baigėsi paliaubomis, tačiau taikos sutartis iki šiol nėra pasirašyta.

Tad šiuo metu karas bet kada gali atsinaujinti ar bent jau tuo grasina pati Šiaurės Korėja, tikėtina, koordinuodama savo veiksmus su Kinija ir Rusija. Šiaurės Korėja taip elgiasi siekdama neleisti Pietų Korėjai savo gamybos ginkluotės tiekti ar parduoti Ukrainai. Tokiu būdu keliama baimė, kad jai pačiai jos gali prireikti potencialiame kare kaimynystėje.

Visgi sakyčiau, kad rimto pavojaus tokie gąsdinimai nekelia, o labiau yra politinio dėmesio sukoncentravimo priemonė. K.Č.Unas yra visiškai priklausomas nuo Kinijos ir akivaizdu, kad visus veiksmus derina su Pekinu, be kurio palaikymo Šiaurės Korėjos valstybė negalėtų egzistuoti. Galbūt jeigu reikės kažkokios ryškesnės eskalacijos, Pchenjanas gali ryžtis nedidelei atakai, tačiau labai abejotina, ar iki to bus prieita.

- Kokių dar staigmenų šiais metais gali pateikti Tolimieji Rytai?

- Šiai dienai Vakarai gali tik tikėtis ir viltis, kad karinė eskalacija iš dabartinių karštųjų taškų neišsiplės bei visiems be naujų kruvinų konfliktų pavyks sulaukti D.Trampo pergalės JAV prezidento rinkimuose. Vis tik jau dvi valstijos - Koloradas ir Meinas - pareiškė, kad neleis jam kandidatuoti. Laukia rimta teisinė kova ir vienintelė demokratų viltis - užkirsti kelią D.Trampo kandidatavimui. Deja, iki galimos D.Trampo pergalės laukti, kaip minėjau, reikės beveik visus šiuos metus, todėl erdvės ir laiko naujiems rimtiems kariniams konfliktams bus labai ir labai daug.

Situaciją blogina tai, kad JAV prezidento Dž.Baideno administracijos veiksmai signalizuoja apie visišką politinį neįgalumą sprendžiant rimtas geopolitines-strategines krizes. Jie geba sukelti sekinančius karus ir pasaulines krizes, bet paskui gėdingai palieka ,,suvedžiotus" sąjungininkus likimo valiai ir garantuotai pražūčiai, kaip tas įvyko po gėdingo pabėgimo iš Afganistano ir kaip tas dabar jau vyksta karo negailestingai griaunamoje Ukrainoje.

Juk Dž.Baideno administracija ir Boriso Džonsono (Boris Johnson) vedini britai sutrukdė Ukrainai sudaryti jai tikrai palankią taikos sutartį Stambule. Dabar net panašaus susitarimo galimybių nėra. Apie tai vis garsiau kalba ir šiame mieste vykusių derybų dalyviai iš Ukrainos. JAV dabartinė valdžia įtikino Kijevą, kad rems tiek, kiek reikės, ir padės laimėti karą, kai niekada nebuvo tiekiama tiek ir tokios ginkluotės, kad tas galėtų realiai įvykti.

Ginkluotės buvo duodama tik tiek, kad ukrainiečiai pajėgtų išlaikyti fronto liniją. „Politico", „Washington Post" kalbinti analitikai atvirai teigia, kad esminis siekis buvo susilpninti Rusiją ir išsireikalauti, kad ji atsisakytų Kinijos rėmimo būsimame galimame kare Ramiajame vandenyne. Kokia to kaina? Jau matome. Kokie rezultatai? Ukrainos infrastrūktūra stipriai sugriauta ir griaunama toliau.

Šimtai tūkstančių žuvusių ir sužeistų kare žmonių, kurių skaičius taip pat nuolat auga. Milijonai pabėgėlių, kurie priversti buvo apleisti savo namus. Užminuotos milžiniškos šalies teritorijos. Rusijos su Kinija sąjunga tapo tvirčiausia istorijoje, o kariuomenė ir gynybos pramonė sustiprino savo pajėgumus, kurie ir toliau nuolat auga. Aktyvesni JAV diplomatiniai veiksmai tikrai galėjo apsaugoti Ukrainą nuo tokio kruvino ir baisaus scenarijaus, tačiau tas nebuvo padaryta.

Sakant paprasčiau, tiek mes, tiek likęs pasaulis mato, kad tokio pobūdžio kova yra ne kas kita, kaip Rusijos jėgų sekinimas Ukrainos žmonių gyvybių ir valstybės griovimo sąskaita. Tai yra ciniška, negailestinga, absurdiška strategija, kurios D.Trampas niekada nebūtų leidęs ir jam esant JAV prezidentu, esu įsitikinęs, toks karas niekada nebūtų kilęs. Jis pats taip tvirtina ir remiasi tuo, kad per jo kadenciją JAV nepradėjo nė vieno naujo karo bei gesino senus.

Šiandieninėje situacijoje, kai JAV įtaka pasaulyje mažėja, BRICS aljansas mėgins mesti rimtą geopolitinį iššūkį tiek JAV, tiek Europos Sąjungai. Manyčiau, iššūkio pobūdį nulems daugybė veiksnių, tokių kaip karų Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose baigtis, situacija Raudonojoje jūroje, rinkimai Taivane, Europos valstybėse ir t.t. Dėl to šiandien, metų pradžioje, teikti tikslesnes ilgalaikes prognozes yra per daug sudėtinga.