Apniukęs dangus planų nesugriaus: kaip atsirado neperšlampama apranga

Gyvūnų kailiai, šiaudai ir vilna

Pirmaisiais „lietpalčiais" žmonijos istorijoje galima laikyti kailius. Pirmykščiai žmonės atkreipė dėmesį, kad gyvūnams užtenka pasipurtyti, ir jų kailis lieka sausas, taigi pradėjo naudoti kailius apsaugai nuo drėgmės ir šalčio.

Vėliau Eurazijos ir Šiaurės Amerikos šiaurės tautelės, kurios vertėsi žvejyba, pastebėjo, kad vandens gyvūnai kaip ruoniai, ūdros ir bebrai puikiai jaučiasi vandenyje. Jų kailis nesugeria drėgmės, nes yra trumpo plauko, plaukeliai priglunda vienas prie kito ir vanduo nuo jų tiesiog nubėga. Drabužiai, pasiūti iš tokių žvėrelių kailių, neblogai apsaugodavo nuo permainingų orų.

Arkties gyventojai taip pat naudodavo irklakojų kailius. Bet darbuodamiesi jūroje juos išversdavo, kad vilna būtų viduje. Veikiama sūraus ir šalto vandens kailių oda suragėdavo ir drėgmė neįsiskverbdavo į vidų. Be to, po tokiais „lietpalčiais" žmonės pasivilkdavo kitų gyvūnų kailių ir taip išsaugodavo šilumą. Tada ir atsirado pirmieji vandens nepraleidžiantys apsiaustai su gobtuvais, palaidinės, galvos apdangalai ir kelnės.

Senovės Kinijoje buvo bandoma pasigaminti apsiaustų iš šiaudų arba žolės, bet tokia apsauga būdavo labai neilgalaikė ir suplyšdavo po pirmos stiprios liūties. Bet laikui bėgant apsiaustai nuo lietaus iš augalinių medžiagų tapo tvirtesni ir funkcionalesni, jie Kinijoje buvo naudojami net iki XX a. Neperšlampami drabužiai iš šiaudų ilgai buvo naudojami ir Japonijoje (ten tokie apsiaustai vadinosi „mino").

Gyventojai tų Europos regionų, kuriuose bet kuriuo metų laiku neretai lyja, nuo žilos senovės naudodavo apsiaustus iš avies vilnos. Viduramžių žmogus nebuvo pasirengęs išmėginimams lietumi. Kaip rašoma kronikose, Šimtamečio karo laikotarpiu, 1360 m. balandį baisi audra su kruša užklupo Anglijos karaliaus Eduardo III kariuomenę, ir jis buvo priverstas atsiklaupti ir prisiekti, kad nebekariaus. Tokia apranga iš sunkaus audinio buvo šilta, bet nuo lietaus neapsaugodavo. Tanki vilna greitai prisigerdavo vandens ir šilumą viduje pakeisdavo šaltis. Kiaurai peršlapę žmonės su daugiasluoksniais drabužiais greitai persišaldydavo ir ilgai sirgdavo, neretai ir mirdavo.

Geltoni jūreivių lietpalčiai ir makintošai

Tie, kam tekdavo kovoti su bangomis, buvo išradingesni: iš seno burinio audeklo pasiūtus apsiaustus išmirkydavo sėmenų aliejuje. Šie lietpalčių prototipai nepraleisdavo oro, bet ir nepermirkdavo. Laikui bėgant jie pageltonuodavo. Jūreivių neperšlampamų lietpalčių spalva tapo tikru jūros vilko simboliu. Ir net kai aliejuotą audeklą išstūmė tobulesnės medžiagos, būtent geltona spalva liko tradicinė praktiškų neperšlampamų drabužių spalva.

Tai tęsėsi iki XIX a. pirmojo ketvirčio, kai škotas Čarlzas Makintošas (Charles Macintosh) atsitiktinai išrado neperšlampamą audinį. 1822 m. dirbdamas laboratorijoje jis netyčia ištepė švarko rankovę kaučiuku. Čarlzas lyjant patraukė namo ir netrukus pastebėjo, kad visi drabužiai peršlapo, o rankovė liko sausa. Po metų, atlikęs daug eksperimentų su audiniu ir kaučiuku, Čarlzas Makintošas patentavo savo išradimą ir tapo neperšlampamo apsiausto mados pradininku. Jis buvo pavadintas išradėjo vardu - makintošas.

Pirmasis makintošo prototipas buvo nevykęs: per siūles skverbėsi drėgmė, nes siuvamosios adatos paliktos skylutės buvo gana didelės. Č.Makintošui prisiėjo nemažai paplušėti, kol išrado siūles, per kurias nesisunktų vanduo. Dabar tokios siūlės vadinamos dengiamosiomis. Makintošai buvo siuvami jūrininkams, paprastiems piliečiams ir net eksportui. Bet gaminys nebuvo idealus: audinys nepraleisdavo oro, šaltyje sukietėdavo, o saulėje „tirpdavo", tapdavo lipnus, nekalbant apie nemalonų kaučiuko kvapą.

1888 m. anglas Tomas Berberis (Thomas Burberry), kompanijos „Burberry" įkūrėjas, norėdamas pagerinti makintošą išrado revoliucingą medžiagą - gabardiną. Dėl daugiasluoksnio ir sudėtingo įstrižo siūlų pynimo vanduo nespėdavo įsigerti ir nuo šio audinio tiesiog nutekėdavo.

Iš pradžių iš gabardino buvo pasiūtos R.Amundseno ekspedicijos į Pietų ašigalį palapinės. Medžiaga puikiai užsirekomendavo ir vėliau T.Berberis gavo užsakymą iš gabardino pasiūti paltų britų armijai. Tai paskatino T.Berberį sukurti garsųjį gabardino paltą, į istoriją įėjusį pavadinimu „trenchcoat": lengvą dvieilį medvilninį lietpaltį, susegamą sagomis, su diržu, atverčiama apykakle, kišenėmis, antpečiais, susegamais rankogalių dirželiais, ant vieno peties užsegamu atvartu. Paltai tapo pagrindiniu kariškių drabužiu Pirmojo pasaulinio karo metais, o vėliau įsitvirtino civiliniame gyvenime ir iki šiol yra firmos „Burberry" pagrindinis stiliaus elementas.

Kaliošai ir guminiai botai

Jau 1839 m. kitas išradėjas, amerikietis Čarlzas Gudjeras (Charles Goodyear) išrado medžiagą, atsparią šalčiui, karščiui ir drėgmei - vulkanizuotą gumą. Ji iškart buvo pritaikyta ne tik pramonėje, bet ir aprangai gaminti. Iš jos buvo pagaminti pirmieji kaliošai, nepralaidūs vandeniui ir purvui, ir gana gerai izoliuojantys šilumą.

Nuo XIX a. vidurio guminė avalynė tiek išpopuliarėjo, kad atsirado net dailių moteriškų botiljonų - batelių apsauginių apmautų. Dėl „gumos bumo" Anglijoje atsirado specializuotų parduotuvių ir mažųjų manufaktūrų, žinomų iki šiol, pavyzdžiui, „Aigle" ir „Hunter". XIX a. pabaigoje verslininkas Hiramas Hačinsonas (Hiram Hutchinson) iš Č.Gudjero nusipirko gumos vulkanizavimo patentą. Naujasis savininkas pradėjo gaminti ne tik kaliošus, bet ir guminius ilgaaulius, kurie labai išpopuliarėjo dėl savo praktiškumo.

Futuristinė apranga

Svarbiu XX a. išradimu tapo vinilas - permatoma neperšlampama medžiaga. Jis išpopuliarėjo 7-me dešimtmetyje, kai tapo aktuali kosmoso tema - vinilas atrodė labai futuristiškai. Iš vinilo buvo gaminami auliniai, bateliai, skėčiai, rankinės, apsiaustai nuo lietaus, lietpalčiai. Jie iki šiol pavydėtinai reguliariai pasirodo rudens ir žiemos kolekcijose.

Kiek vėliau neperšlampamų drabužių gamyboje įvyko dar vienas proveržis. Amerikietis Bilas Goras įsteigė firmą „W.L.Gore", kuri dirbo su įvairiais polimerais, tarp jų - teflonu. Ir jau 1979 m. pasirodė pirmasis pasaulyje membraninis audinys, kuris dėl teflono plėvelės ir smulkaus membraninio pluošto nepraleidžia drėgmės, bet odai leidžia „kvėpuoti".

Pirmoji išbandyti naująją technologiją panoro NASA ir užsakė pasiūti astronautų kostiumų. Rezultatai buvo geri, ir iš membraninio audinio buvo pradėta gaminti alpinistų ekipuotė, striukės ir net avalynė. Pasirodžius naujos kartos audiniams smarkiai prasiplėtė ir kalnų bei vandens turizmo galimybės..

Neperšlampami drabužiai XXI a.

Dabar gamintojai ne tik kuria neperšlampamus audinius, bet ir domisi, kaip jie reaguoja į aplinką. Yra svarbu, kad medžiaga neleistų kūnui perkaisti, prisitaikytų apie aplinkos veiksnių ir kt. Šiuolaikiniai dizaineriai gana dažnai naudoja inovatyvias medžiagas, tarp kurių yra ir neperšlampamų audinių. Šios srities lyderė vis dar yra „Burberry", neatsilieka ir „Louis Vuitton", „Balenciaga" ir net „Prada" su savo„sunkiąją prabanga". Neperšlampamų medžiagų pritaikymo variantai kartais stebina, vadinasi, nuo drėgmės apsaugančių daiktų evoliucija vyksta toliau.