Įdomūs mados istorijos faktai

Todėl aprangai ir aksesuarams visais laikais buvo skiriamas didelis dėmesys. Bet mažai kas susimąsto, kad šiandien įprastos garderobo detalės atsirado labai seniai ir pasižymi įdomia istorija.

Puskojinės

Puskojinės egzistuoja jau gana ilgai. Dauguma tyrinėtojų mano, kad pirmosios puskojinės kojoms apsaugoti buvo pradėtos gaminti akmens amžiuje iš gyvūnų odų. Yra duomenų, kad VIII a. pr.m.e. būta puskojinių, pagamintų iš gyvūnų kailių.

Romėnai II a. naudojo odos gabalėlius, kuriuos apvyniodavo apie pėdas ir blauzdas. Vėliau jie sugalvojo vadinamuosius udones, kurie būdavo pritaikomi konkretaus žmogaus kojai. Seniausios puskojinės, kurios šiandien yra muziejaus eksponatas, yra kilusios iš Senovės Egipto ir datuojamos III-VI a. Kad ir kaip keista, jos buvo skirtos mūvėti su sandalais.

Saulės akiniai

Šiandien saulės akiniai - gyvybiškai būtinas daiktas, kita vertus - madingas aksesuaras. Manoma, kad priešistoriniais laikais inuitai naudodavo plokščios formos lęšius iš kaulo su įpjovomis, kad apsaugotų akis nuo Saulės. Kitas istoriniuose dokumentuose užfiksuotas faktas apie saulės akinių naudojimą - romėnų laikų: imperatorius Neronas gladiatorių kovas stebėdavo pro specialiai nušlifuotus smaragdus.

Saulės akinius XII a. naudodavo kinai teisėjai. Dūminio kvarco lęšiai regėjimo nepagerindavo, bet paslėpdavo veido išraišką, kad niekas netrukdytų priimti nešališką nuosprendį. Nuo XII a. saulės akiniai pradėjo plisti visame pasaulyje, o tapyboje jie pirmą kartą 1352 m. buvo įamžinti viename iš Tomazo de Modenos (Tommaso de Modena) paveikslų

XX a. 3-ojo deš. pradžioje kino žvaigždės pradėjo nešioti tamsintus akinius, kad apsisaugotų nuo akinamos prožektorių šviesos filmavimo aikštelėje ir pasislėptų nuo įkyrėjusių reporterių gatvėje. Taip pat galima prisiminti, kad saulės akiniai buvo labai svarbūs Antrojo pasaulinio karo metais, kai kompanija „Ray Ban" sukūrė naujus nuo akinimo apsaugančius saulės akinius lakūnams.

Beisbolo kepuraitė

Nors iš pradžių beisbolo kepuraitės buvo laikomos amerikietišku fenomenu, jos išpopuliarėjo visame pasaulyje tarp visų visuomenės sluoksnių atstovų. Jas galima nešioti ir kaip madingą aksesuarą, ir kaip kokios nors sporto komandos gerbėjo ženklą, akims apsaugoti nuo saulės ar dirbant prilaikyti plaukams.

Bet viskas prasidėjo nuo beisbolo: 1849 m. beisbolo komanda „New York Knickerbockers" pristatė savo naują uniformą, kurios dalis buvo speciali šiaudinė kepuraitė. Kitos komandos pasekė jų pavyzdžiu ir taip pat pradėjo naudoti savas galvos apdangalų versijas.

Tik 1954 m. kompanija „New Era" pagamino šiuolaikinę beisbolo kepuraitę - šį modelį iki šiol naudoja MLB žaidėjai. Iki 8-ojo deš. nešioti beisbolo kepuraitę už beisbolo aikštės ribų buvo laikoma blogu tonu. Bet ir šįkart garsenybės prisidėjo prie to, kad „nišinė" aprangos dalis prigijo kasdieniniame gyvenime: aktorius Tomas Selekas (Tom Selleck) „Detroit Tigers" komandos kepuraite pasipuošė dalyvaudamas televizijos šou „Magnum PI".

Trikotažinis bliuzonas su gobtuvu

„Champion Products" teigia, kad būtent jie XX a. 4-me deš. sukūrė šiuolaikinį bliuzoną su gobtuvu. Iš pradžių šis patogus drabužis buvo skirtas darbininkams ir sportininkams, bet vėliau jie tapo kasdieninės aprangos dalimi. 8-ojo deš. viduryje bliuzonus pamėgo nusikaltėliai ir grafičių dailininkai, siekiantys nuslėpti savo tapatybę. Vėliau šį drabužį perėmė ir kitos socialinės grupės kaip riedlentininkai, pankai, reperiai ir gatvės dailininkai. O vėliau jau ir visi kiti, pirmiausia jaunimas, įvertino bliuzono kaip kasdieninio drabužio pranašumus.

Boksinukės ir trumpikės

Tikriausiai kiekvienas vyras yra svarstęs, kokias apatines kelnaites geriau rinktis - boksinukes ar „paprastas" trumpikes. Tačiau daug kas gal ir nustebs sužinoję, kad šis klausimas iškilo tik XX a. pradžioje, kai šie apatiniai drabužiai buvo pirmą kartą pagaminti. Boksinukės buvo sukurtos 1925 metais, kai „Everlast" įkūrėjas Džeikobas Golombas (Jacob Golomb) originalius odinius diržus, kuriuos nešiojo boksininkai, pakeitė elastine juosta.

Vėliau, 19347 m. Arturas Kneibleris (Arthur Kneibler) sukūrė prigludusias apatines kelnaites - trumpikes, įkvėptas bikinio stiliaus maudymosi kostiumo. Boksinukės ir trumpikės ypač išpopuliarėjo XX a. 8-9 deš., kai dizaineriai, pvz. Kelvinas Kleinas (Calvin Klein), apatinius drabužius pradėjo demonstruoti ant pakylų.

Marškinėliai

Plono audinio marškinėliai be rankovių puikiai tinka vilkėti ten, kur yra karšta. Visose šilto klimato šalyse daugybė vyrų ir moterų renkasi marškinėlius. Jų kilmė yra susijusi su didėjančiomis moterų laisvėmis XX a. pradžioje. 1912 m. Stokholme vykusioje olimpiadoje atsirado nauja rungtis - moterų plaukimas.

27 moterys stojo varžytis vilkėdamos maudymosi kostiumus su viršutine dalimi, atrodančia beveik taip pat kaip šiuolaikiniai marškinėliai. Marškinėliai smarkiai išpopuliarėjo, kai vyrai pradėjo juos dėvėti filmuose. Įdomu, kad šis drabužis paprastai kėlė asociacijas su ekrano piktadariais. 8-me deš. marškinėliai jau buvo visuotinai priimta aprangos dalis.

Futbolo marškinėliai

Šiandien bene populiariausias universalus drabužis, futbolo marškinėliai, kadaise buvo labai kuklūs. 1904 m. firmos „Cooper Underwear Company" iniciatyva atsirado „viengungio apatiniai marškinėliai", pavadinti taip, nes jie buvo be sagų, be spaudžių, ir vienišiems vyrams nereikėdavo nieko prisiuvinėti. Marškinėliai su trumpomis rankovėmis, dėvimi kaip apatinis drabužis, netrukus tapo JAV karinių jūrų pajėgų uniformos dalimi.

Priežastis buvo ta pati - armijoje tarnavo daug jaunų viengungių, kurie visai nemokėjo siūti. Pirmąjį žinomą futbolo marškinėlių paminėjimą galima rasti F.S.Fidžeraldo (F.S.Fitzgerald) romane „Šiapus rojaus", kur pagrindinis herojus juos vilkdavosi eidamas į mokyklą. Kaip ir daugelio kitų drabužių ir aksesuarų atveju, futbolo marškinėliai išpopuliarėjo dėl sporto varžybų ir kino.

Liemenėlė

Liemenėlių prototipas atsirado Senovės Graikijoje, bet tai buvo tiesiog audinio juosta, kuria moterys apvyniodavo krūtinę. XVI a. korsetai tapo privalomu aksesuaru aukštesniosios ir viduriniosios klasės moterims, norinčioms atitikti grožio standartus. Nors gydytojai korsetus siejo su įvairiomis rizikomis sveikatai, jų populiarumas išblėso tik po I pasaulinio karo.

Kadangi korsetų karkasai paprastai buvo gaminami iš metalo, 1917 m. JAV moteriums buvo rekomenduojama susilaikyti nuo korsetų pirkimo, kad metalas būtų naudojamas karinėm reikmėms. Tai atvėrė nišą liemenėlei, kurią 1914 m. patentavo Kares Krosbi (Caresse Crosby). Pirmosios liemenėlės buvo gaminamos iš elastingo audinio, ir jos buvo vienkartinės, bet 4-ą deš., naudojant elastines juostas ir įvairių dydžių kaušelius liemenėles pavyko padaryti patogesnes.

Kelnės

Kas gali būti geriau po ilgos darbo dienos, kaip nusimauti judesius varžančias kelnes? Iškart kyla klausimas: kam mūvėti tai, kas trukdo? Bet taip susiklostė istoriškai, kad kelnės tapo populiariu vyrišku drabužiu - juk jodinėti buvo kur kas patogiau su kelnėmis negu dėvint mantijas ir togas.

Pirmieji istoriniai liudijimai apie kelnes - VI a. pr.m.e. graikų geografų aprašymai; jie pamatė kelnėtus raitelius iš Azijos ir Persijos ir šaipėsi iš jų, sakydami, kad tik barbarai gali dėvėti tokius drabužius. Kaip ir graikai, romėnai iš pradžių taip pat atmetė kelnes, bet vėliau įvertino jų patogumą ir praktiškumą.

Galop šią naujovę visoje Europoje ėmė mūvėti riteriai ir kilmingieji. Kelnės Europoje XV a. vis įmantrėjo, buvo gausiai puošiamos. Toks stilius po truputį nunyko, nes darbo klasės atstovai pirmenybę teikė praktiškesniems drabužiams. XIX a. kelnės pagaliau įgavo daugiau mažiau dabartinę išvaizdą, o prie to daug prisidėjo karalienės Viktorijos vyriausiasis sūnus Edvardas VII.