Tarp mūsų gyvena talentingų žmonių, kurie nešaukia pasauliui apie savo gebėjimus, bet kukliai džiaugiasi, kai jų darbais žavisi kiti. „Vakaro žinios" pakalbino tris auksarankes iš visos Lietuvos.
Liga pastūmėjo pinti supynes
Rimos Želvienės iš Kretingos rajono istorija gana jautri, moteris prisipažino turinti ligą, su kuria gyventi nėra lengva, bet būtent liga moterį pastūmėjo nerti į meną.
Ir ką gi - Rimos pintoms sūpynėms abejingų nelieka. „Prieš 10 metų naktį mane ištiko epilepsijos priepuolis. Kartojosi, medikai gydė mane nuo epilepsijos, bet paaiškėjo, kad tai ir depresija, panika. Aš patiriu panikos, konversinius priepuolius. Taigi jau 6 metus turiu neįgalumą. Iki tol dirbau virėja, - pasakojo Rima. - Buvo sunkių momentų, kartais žmonės net nesuprasdavo mano ligos, kai kam atrodydavo, kad aš čia vaidinu, vyras net prilaikydavo, kad galėčiau vaikščioti. Raumenis sutraukia konversiniai priepuoliai. Bandžiau eiti dirbti, bet negaliu būti ten, kur daug žmonių, negaliu ilgai išbūti kituose namuose."
Rima džiaugiasi, kad su šeima atsikėlė į Martynaičių kaime esantį vienkiemį, tiesa, moteris sako, jog atsikėlė į seną sodybą, kuri reikalauja daug remonto, bet šeima po truputį tvarkosi. R.Želvienė sako sustiprėjus sveikatai panorusi kurti. Ji suprato, kad rankų veikla jai padeda užsimiršti, taigi nenuostabu, kad pradėjo pinti.
„Visko pramokau pati, nors turiu tą kūrybos gyslelę, darau ir kalėdinius nykštukus, ir sapnų gaudykles, tapau paveikslus ir pinu.
Pagaminti 80 cm skersmens sūpynes užtrunka apie savaitę.
Aš naudoju hamakinius šniūrus, vienas mažas 5 mm šniūrelis išlaiko 68 gramus. Ant pradinės kilpos aš jų sudedu 25. Mes išbandėme, tryse sugriuvome į vienas sūpynes, o visi sveriame nemažai, tai jau daugiau nei 300 kg išlaiko", - šypsojosi auksarankė. Tiesa, Rima sako, jog būna žmonių, kurie netiki, kad tos sūpynės tikros ir kad galbūt juos nuotraukomis nori kažkas apgauti. Moteris net siunčia vaizdo įrašus, kad pirkėjus nuramintų, jog tikrai sūpynės pinamos. Ir ne bet kaip, o su meile.
80 cm skersmens sūpynėms su platesne nugara reikia beveik 800 metrų šniūro, tokios sūpynės be pagalvių kainuoja 300 eurų, plius siuntimas. 1,60 m sūpynėms reikia 1400 m šniūro, tokia kainuotų brangiau. Tiesa, pašnekovė prisipažino sulaukianti iš žmonių pasakymų, kad labai pigiai parduoda dar. „Tikrai man pačiai nedaug lieka, bet tada klausimas: kaip paprastam žmogui nusipirkti tokią interjero detalę pasikabinti balkone ar verandoje? Juk pinigais nelyja. Tokia jau esu. Kitaip nemoku", - graudinosi moteris ir prisipažino turinti svajonę - bendradarbiauti su fotografais ir savo sūpynes nuomoti, moteris jas gali apipinti ir gėlių žiedais.
Taigi Rima lauktų rimtų pasiūlymų bendradarbiauti ir dėl to labai džiaugtųsi. Pašnekovė sako galvoje turinti begalę idėjų, planuose - nutapyti tris paveikslus, kurių vaizdinius jau turi mintyse, bet neužtenka lėšų drobėms. „Įkėliau į feisbuką paveikslą, kurį mainau į tris drobes, kad galėčiau vėl tapyti", - priduria Rima.
Paklausta, galbūt pavasarį ją išvysime Kaziuko mugėje, moteris sako, kad ir kaip norėtų, negalinti, nes dėl ligos specifikos yra baimės būti tarp žmonių. „Bet kartu mano liga, matyt, padėjo man atsiskleisti kūryboje. Save atradau dėl ligos. Man toks jausmas, kad aš kurti turėjau visą savo gyvenimą", - šypsojosi R.Želvienė.Nuostabias sūpynes kurianti Rima Želvienė sako, jog liga jai padėjo atrasti save kūryboje
Vilnos gaminiai gatvėjė nelieka nepastebėti
Kaunietė Jūratė Gelžinienė velia spalvingas rankines, kurias graibsto išskirtinai norinčios atrodyti moterys.
Pašnekovė teigė, kad velti pradėjo prieš 18 metų, ir prigaminusi daug dalykų, bet naujausi jos gaminiai - veltos rankinės su namukais. Moteris juokauja, kad štai jos namuose vyksta remontai, tai ir kūryboje namukų tema. „Aš stengiuosi kurti pasaką kasdieniame gyvenime. Noriu, kad mano sukurti aksesuarai būtų džiaugsmingi. Kai išeinu į gatvę su tokia rankine, sulaukiu labai daug dėmesio, visi šypsosi, kalbina, - teigė Jūratė. - Iš tokios veiklos daug pinigų neuždirbsi, bet kaip papildomas darbas - tai taip. Turiu „Facebook" paskyrą „Fancycolor", tikiuosi sulaukti naujų sekėjų."
Pasak jos, noras kurti iš vilnos gimė iš didelio noro puoštis, mat J.Gelžinienės giminės moterys visada mėgo gražiai atrodyti.
Tai kiekgi darbo reikia įdėti, norint nusivelti tokią ranknę? Kaunietė sako, jog tam reikia kelių vakarų, pirma nusivelia pagrindą, tada dėliojimas motyvų, pamušalo įsiuvimas... Valandomis suskaičiuoti būtų sunku, bet viskas - rankų darbo, o tam, žinia, reikia laiko. „Kaina priklauso nuo rankinės dydžio, aš jas neseniai tik pradėjau gaminti, todėl neprašau brangiai, 80 Eur. Nors tikrai tokia rankinė turėtų būti brangesnė. Ateity jas branginsiu. Kai tik paleidau į socialinius tinklus pavyzdžius, iš karto gavau 126 laiškus su paklausimu, kiek kainuotų. Tai buvo kažkas tokio! - kalbėjo Jūratė. - Neseniai padariau pirties kepurių kolekciją. Irgi pasakų motyvais.
Moteris tikino bendradarbiaujanti su viena parduotuve iš Danijos, ji užsako moters gaminamas rankines ir iškart sumoka, bet, pasak Jūratės, lietuviai dažnai nori, kad prigamintum vos ne už ačiū, o patys perparduotų su dvigubu antkainiu. Pašnekovė juokiasi nesanti nei fabrikas, nei kūrinių štampuotoja. Kiekvienam aksesuarui reikia įkvėpimo, laiko ir meilės.
Kad Jūratė eina teisingu keliu, rodo ir aplinkinių nuostaba išvydus rankines, apyrankes ar kitus moters gamintus daiktus. Naujausias „nustebimas" - geltonai mėlynas vilnos paltas, plačiai aptarinėtas balsavimo dieną."Paltą sau nusivėliau". Bet aš savęs menininke tikrai nevadinu."
„Išėjau balsuoti su tuo paltuku, tai visi pagalvojo, kad aš specialiai nusivėliau blue-yellow, kad taip rinkimams pasiruošiau, visi labai klausinėjo. Man tai buvo taip netikėta, net pati sutrikau, nors tikrai, esu už Ukrainą ir už taiką. Visi klausinėjo dėl to palto, kur čia šuo pakastas?" - šypsojosi J.Gelžinienė.
Eilės prie žaislų - iki gegužės
Toma Martinaitienė iš Pavalio rajono, Gulbinėnų, neria įvairiausius žaislus, nuo avyčių iki katinų. Dažnas išvydęs moters žaislus aikteli iš nuostabos - atrodo kaip tikri.Toma Martinaitienė sako, jog šiuo metu tarp perkamiausių jos žaislų - avytės.
Moteris „Vakaro žinioms" pasakojo, jog nerti žaislus pradėjo atsidūrusi tinkamoje vietoje tinkamu metu. Iki tol 6 metus su vyru gyveno Danijoje, dirbo ten, kad galėtų užsidirbti ir grįžti. Grįžus Toma kurį laiką dirbo kepykloje, kepė šakočius, kaneles. Kaip pati prisipažįsta, mokslų ėjusių visokių, ir apskaitos, ir žemės ūkio, bet galutinė jos stotelė - žaislų kūryba. Jai Toma atoduoda visą savo širdį.
„2013 metais grįžome į Lietuvą, norėjau kažką padovanoti krikšto dukrai, ieškojau informacijos „Youtube", pamačiau žaislus, pagalvojau, nejau galima juos nunerti? Pasirodo, galima, pamenu, nėriau pirmą savo žaislą, tokį violetinį kiškį. Nelabai koks išėjo. Viskam reikia patirties", - juokėsi Toma. O šiandien ji sako jau nepriimanti naujų užsakymų, nes eilės - iki gegužės mėnesio.
Paklausta, kokiu momentu išdrįso išeiti į viešumą su savo žaislais, Toma prisipažįsta, jog tą padaryti ją paragino sesuo. „Ji pasakė: parodyk žmonėms. Tai va. Parodžiau. Tie, kurie užsuka pas mane, vertina žaislus, vienas kitas tik pasako, kad per brangu. Suprantu, kad tikrai gali atrodyti brangu už žaislą mokėti 50 eurų. Juk tai ne būtiniausia prekė", - sako ji.
Toma žaislą nunerti gali ir per dieną, kokį paprastesnį - ir per kelias valandas. Rankos jau įgudusios. Dirba moteris dažniausiai naktį, nes, sako, esanti pelėda. Svarbiausia - nenuvilti klientų. Toma pasakojo, kad jog kaip tik neseniai viena siuntų bendrovė pametė jos siųstą katiną. Moteris greitai nėrė kitą, kad žaislas pasiektų gimtadienininką. Spėjo.
„Mečiau visus darbus ir nėriau, o kaipgi kitaip, juk žmogaus gimtadienis. Kai patinka tai, ką darau, tai stengiuosi spėti. Vis tiek lengviau, nei buvo kepykloje", - juokavo pašnekovė.
Tomos nerti žaislai keliauja ne tik į lietuvių namus, bet ir Ameriką, Australiją pas vietinius. Žmonės tokius žaislus dažniausiai perka namų dekorui. Toma sako, kad visgi žaisti mieliausi pliušiniai žaislai, o josios - su karkasu, kieti, skirti namų dekorui.
„Man svarbu, pas kokį šeimininką pateks mano žaislas"
Manęs kažkada paprašė nunerti žaislą šuniui, atsisakiau, nedirbsiu tam, kad paskui tą žaislą šuo draskytų. Arba, būna, prašo nunerti durų laikiklį, kad galva būtų vienoje pusėje, kūnas - kitoje, neneriu taip", - savo filosofiją atskleidė auksarankė.