Tūkstančiai gyvybių dėl vienos suknelės

Šilkverpiai žmogui tarnauja daugiau kaip 5000 metų

Apie tai liudija archeologų radiniai, tarp jų - Kinijoje aptiktas šilkverpio kokonas, perpjautas aštriu peiliu. Seniausi rasti gaminiai iš šilko yra maždaug to paties laikmečio: kalbama apie audinio skiautę, į kurią buvo suvyniotas vaikas, miręs Kinijos Henano provincijoje apie 3630 m. pr.m.e.

Ir visą tą laiką šilko siūlus žmogui gamino šilkverpio vikšrai. Įdomu, kad žmogaus specialiai išvesta šilkverpių rūšis (Bombyx mori) pagal produktyvumą ir kitus parametrus smarkiai skiriasi nuo laukinio šilkverpio (Bombyx mandarina): pagamina maždaug 10 kartų daugiau siūlų, deda daugiau kiaušinėlių, yra sveikesni ir atsparesni.

Bombyx mori - viena ankstyviausių žmogaus savo naudojimui išvestų veislių, ir dar be jokių žinių apie genetiką. Tiesa, šios naminės rūšies atstovai nebemoka skraidyti, todėl patinėliai nepajėgia savarankiškai susirasti patelės poruotis ir čia jiems padeda žmogus.

O dar jie nebijo plėšrūnų, todėl prarado maskuojamąjį atspalvį, užtat visose vystymosi stadijose yra stambesni už laukinius gentainius ir greičiau auga, geriau ištveria ankštumą, vadinasi, geriau tinka komerciniam naudojimui.

Pasak legendos, šilkininkystę ir pirmąsias stakles šilkui austi XXVII a.pr.m.e. išrado Leizu, legendinė tokio paties legendinio Kinijos Geltonojo imperatoriaus Huangdi žmona.

Pasakojama, kad jai geriant arbatą, į puodelį įkrito šilkverpio kokonas, dėl karščio nuo jo pradėjo skirtis plonytė gija, kurią ji galėjo apvynioti aplink pirštą.

Leizu įtikino vyrą padovanoti jai šilkmedžių giraitę, pradėjo auginti šilkverpius, paskui sugalvojo ritę, sujungiančią atskirus plonus siūlus į vieną, o paskui ir audimo stakles.

Šilką gamina ne tik šilkverpiai

Kaip minėta, be naminių šilkverpių yra dar ir laukinių, taip pat gaminančių siūlus, iš kurių labai norint galima pagaminti šilką. Tiesa, jų produktyvumas yra gerokai mažesnis, o siūlo kokybė - prastesnė.

Šiaip šilkverpių priskaičiuojama apie 200 rūšių, bet reikiamos kokybės siūlus gamina tik kai kurie. Užtat tai neblogai sekasi daugelio kitų rūšių vabzdžiams (taip pat voragyviams), ir visi jie yra gerai žinomi žmogui.

„Laukinis šilkas" - taip vadinamas bet koks šilkas, pagamintas ne naminių šilkverpių. Pavyzdžiui, senieji graikai ir romėnai Koso audiniams (pagal gamybos centro pavadinimą - Graikijos Koso salą) gaminti naudojo laukinius Viduržemio jūros drugius Pachypasa otus.

Iš tokio audinio buvo siuvami ryškūs pusiau permatomi drabužiai, kurie ypač patiko Senovės Romos laisvo elgesio damoms, todėl „Koso drabužiai" tapo paleistuvystės simboliu.

I a. Koso audinį išstūmė iš Kinijos įvežamas šilkas. Iš šilkverpių „muga" (Antheraea assamensis), kilusių iš Asamo, Indijos šiaurės rytų valstijos, išgaunamas unikalus aukso atspalvio muga šilkas, kuris per laiką ir skalbiamas ne tik nesusidėvi, bet, priešingai, tampa tik gražesnis, o dėmių ant jo nesusidaro, kad ir kuo apipylus.

Drugeliai, vadinami kininiais ąžuoliniais drugiais (Antheraea pernyi), kurie, kaip galima suprasti iš pavadinimo, minta ąžuolo lapais, buvo auginami ypatingai šilko rūšiai, Šantungo šilkui, gaminti.

Apkritai žmogus įvairiais istorijos etapais siūlus šilkiniams audiniams gaudavo iš įvairių vabzdžių, ir ne tik Eurazijoje, bet ir Afrikoje bei abiejose Amerikose.

Įdomiausia, kad vabzdžiai nėra vieninteliai siūlų, tinkamų audiniams austi, gamintojai. Vienas ploniausių ir brangiausių audinių, visonas (jūros šilkas) yra audžiamas iš siūlų, kuriuos gamina jūros moliuskas Pinna nobilis.

Siūlų jam reikia prisitvirtinti prie akmenų ir kitų objektų po vandeniu. Jūros šilkas yra ne kartą minimas Biblijoje kaip prabangos simbolis, o senovės egiptiečiai į tokį audinį įvyniodavo balzamuotas mumijas.

Pinna nobilis siūlai, apdoroti citrinų rūgštimi, įgauna neblunkantį auksinį atspalvį. Šis šilkas yra tvirtas, puikiai sulaiko šilumą ir yra toks plonas, kad, pasak legendos, iš jo pasiūtas pirštines galima sudėti į graikinio riešuto kevalą, o kojines - į tabokinę.

Šilkverpio vikšras maitinasi vieno medžio lapais

Bet grįžkime prie šilkverpio. Kaip pasakojome, iš kitų rūšių jis išsiskiria didžiausiu produktyvumu. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, vabzdys maitinasi šilkmedžio, augančio šilto ir subtropinio klimato juostose Eurazijoje, Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje, lapais.

Šiaip žmogus augina šilkmedžius jau per 2000 metų, iš jo uogų gamina pyragų įdarą, vyną, degtinę ir kitus gėrimus.

Bet šilkverpio ryšys su medžiu - ypatingas: mat šilkmedžio lapai - ypač baltojo ir mažiau juodojo - išskiria, nors ir labai nedideliais kiekiais, ypatingą cheminę medžiagą - cis-jazmoną (būtent ja ir kvepia jazminai).

Šilkverpio vikšro ūseliuose yra specialus uoslės receptorius, kurį suaktyvina tik cis-jazmonas ir skatina vikšrą judėti link kvapo šaltinio. Išsiritęs iš kiaušinėlio (vieno iš 500-700, sudėtų patelės), šilkverpio vikšras pradeda ėsti.

Ėda jis praktiškai be perstojo (vikšro stadijos šilkverpis būna apie mėnesį) ir palaipsniui jo masė ir gabaritai padidėja 10 000 kartų, kol virsta lėliuke. Į šios stadijos pabaigą iki ketvirtadalio kūno masės sudaro liaukos, kurios netrukus ima gaminti siūlą.

Žinoma, tvirtas šilkverpio vikšro ryšys su šilkmedžio lapais nereiškia, kad toks vikšras negali maitintis daugiau niekuo: kraštutiniu atveju jis išgyvens misdamas salotų ir burokų lapais, bet kokybiškas šilkas gaunamas tik iš šilkmedžio lapų.

Kodėl? Augalai milijonus metų gynėsi nuo juos valgančių gyvių keisdami savo sudėtį, o augaliniu maistu mintančioms būtybėms reikėjo maisto, todėl jos keitė savo fiziologiją, po truputį prisitaikydamos prie vienų ar kitų augalų.

Vikšras pagamina kilometrus siūlų

O dabar - apie svarbiausią šilkverpio gyvenimo akimirką: vikšras nustoja augti ir pradeda sukti sau kokoną. Kam? Kad jame ramiai nugyventų lėliukės stadiją, kurios metu vabzdys nejuda ir radikaliai fiziškai pasikeičia, konkrečiai - užsiaugina sparnus.

Gyvūnijos pasaulyje mažos, nejudrios ir bejėgės, bet labai maistingos būtybės dažniausiai suėdamos. O kokonas nors šiek tiek apsaugo. Jis susukamas iš tvirto 10-30 mikronų storio siūlo, kurį sudaro baltymas fibroinas (tris ketvirtadalius) ir sericinas.

Siūlo pjūvis - trikampis, todėl jis laužia šviesą ir šilko audiniams suteikia būdingą blizgesį. Siūlo kokonui susukti reikia daug - iki 3000 m (o vikšro ilgis yra 6-7 cm), iš kurių žmogui atitenka apie trečdalis, t.y. 300-900 m priklausomai nuo vikšro rūšies ir sąlygų, kuriomis jis gyveno.

Vikšras suka kokoną, kad po 2-2,5 savaičių, išskyręs specialių siūlus tirpdančių fermentų, išlįstų lauk, virtęs suaugusiu sparnuotu drugiu.

Iš viso pasaulyje kasmet pagaminama apie 200 000 tonų šilko žaliavos: apie 90 proc. visos pasaulinės gamybos tenka Kinijai. Šilko žaliavos kilogramui gauti reikia nuo 1 iki 3 tūkstančių vikšrų, o jiems savo ruožtu reikia nuo 60 iki 100 ar daugiau kilogramų šilkmedžio lapų, kuriuos jie azartiškai ės maždaug pusantro mėnesio.

Taigi, būtinas lapų kiekis - silpnoji šilkininkystės vieta. Būtų puiku, jeigu mokslininkams pavyktų genetiškai modifikuoti šilkverpį, kad jis galėtų maitintis kuo nors labiau paplitusiu, tarkime plastiko atliekomis, ir gaminti kokybiškus siūlus!

Šilkas išgraibomas, o lėliukės valgomos

Kodėl gi daugumos šilkverpių vietoj naujo, geresnio gyvenimo su sparnais ant nugaros laukia žiaurus nusivylimas ir žūtis? Todėl, kad žmogui yra visiškai nenaudinga, kad jie naikintų savo kokonus, ketindami juos palikti.

Todėl praėjus 10 dienų po to, kai kokonai buvo susukti, jie yra metami į karštą vandenį, kad lėliukė žūtų, o siūlai atsilaisvintų. Kiek lėliukių turi žūti, kad būtų galima pasiūti, tarkime, šilkinį kimono? Apie 5000 individų.

Mintis, kad naikinti milijonus gyvas būtybes dėl gražaus audinio - nehumaniška, žmogui tam tikru jo išsivystymo etapu negalėjo ateiti į galvą.

Pirmiausia apie tai susimąstė tie, kas išpažįsta religijas, smerkiančias prievartą gyvų būtybių atžvilgiu, pavyzdžiui, hinduistai. Prieš tradicinę šilko gamybos praktiką pasisakė M.Gandis ir ragino vietoj šilko rinktis medvilninius audinius.

Jau XXI a. M.Gandžio ir prievartos nenaudojimo arba achimsos principo šalininkas Kusuma Radžaiachas (Kusuma Rajaiah) Indijoje patentavo šilko gamybos būdą, kai lėliukės nežudomos. Šilkas taip ir vadinasi - Achimsa.

Taikant šią technologiją lėliukėms leidžiama virsti drugeliais ir palikti kokoną, kuris po to panaudojamas. Tiesa, tokiu atveju iš kokono galima gauti tik 1/6 siūlų apimties, kuri būtų gaunama tradiciniu būdu, o technologinis procesas pailgėja 10 dienų, ir kilogramas tokio šilko kainuoja dvigubai (Indijos rinkoje).

Beje, tradicinis šilko gamybos būdas taip pat yra tam tikra prasme ekologiškas, nes sunaudojami ne tik kokonų siūlai, bet ir lėliukės - jos yra valgomos, ir dar yra vertinamos kaip maistingas ir skanus patiekalas (o kodėl ne - beveik gryni baltymai).

Pietryčių Azijos šalyse lėliukės yra kepamos, verdamos, marinuojamos ir pardavinėjamos tiek sveriamos gatvės restoranėliuose ir turguose, tiek fabriko pakuotėse.